Bailiukas šuniukas

Vieniems šunų šeimininkams tenka džiaugsmas ir vargas turėti patį drąsiausią šunį pasaulyje, o kitiems priešingai, tenka šunyčiai, kurie bijo visko, kas šiame gyvenime jį supa...

Nei vienu variantu nėra lengva - drąsuolis šuo lipa ant visų ir visko ką sutinka kelyje, loja, graužia ir daro viską, kad tik gautų kuo daugiau dėmesio, na, o bailiukas pradeda drebėti net ir lapeliui nukritus nuo medžio, nors šis nei jo palietė, nei kokį garsą išleido...
Šį kartą pamėginkim suprasti kaip galime padėti jūsų bailiukui šuniukui.

Kodėl šuo bijo?

Šuniška baimė yra visiškai tikra ir nepaisant to, kad šeimininkui gali atrodyti visiškai nepagrįsta, nereikėtų tos baimės nuvertinti.
Įsivaizduokime, kad į namus atkeliavo jaunutis šuniukas, dar neturėjęs jokios patirties šiame dideliame pasaulyje, tačiau jau įkurdintas jūsų bute.
Jis gauna savo guolį, vandens, maisto, bando suprasti kas jūs toks esate, ar jūs jam norite gero ar blogo ir t.t. Kadangi viskas yra labai nauja, šuniukas gali kiek stresuoti, nedrįsti valgyti, bėgti nuo žmogaus. O šeimininkas, norėdamas paniūrkyti tą pūkų kamuoliuką, bėga, gaudo, ima jį į rankas. Šuo stresuoja, pradeda išsisukinėti, inkšti, gal net paurzgia. Šuo mažiukas, jaunas, tad šeimininkui tai tik sukelia juoką.
Tada šeimininkas sumąsto, kad reikia naująjį šeimos narį išvesti į lauką pasivaikščioti. Atidaro duris į laiptinę, šuniukas pajaučia keistą skersvejį ir nors dar nespėjo priprasti prie naujų namų, pamato dar vieną, greičiausiai tamsią, šaltą patalpą..laiptinę. Staiga prišoka šeimininkas su antkakliu ir pavadžiu, mažylis ir vėl išsigandęs paurzgia, kad šis nuo jo atstotų, bet jam vistiek yra užsegamas antkaklis ir..keliaujame į laiptinę.
Šuo neina. Stovi kaip ožys ir neina. Šeimininką jau kiek ima nervas, bando šunį patempti. Vistiek nesigauna, tad nusprendžiama šunį imti ant rankų ir išnešti į lauką.

Kas tuo tarpu dedasi šuns galvoje? Ką tik atėjau į baisius, man nepažįstamus namus, tas žmogus prie manęs lenda ir mane niūrko, jis per prievartą ištempė mane į tą baisią patalpą, o vėliau išnešė į lauką kur viskas dar šimtą kartų baisiau nei viskas ką mačiau iki šiol. Negana to, užmovė man kažkokią virvę ir net neleido nuo jo pabėgti į saugesnę vietą...

Nedrąsiai apėjus aplink namą, šuniukas grįžęs namo atlieka visus reikalus ant naujo šeimininko kilimo ir subartas, nes MES JUK KĄ TIK IŠ LAUKO bėga gult į savo vietą ir tikisi, kad daugiau tokia baisi diena neišauš niekada.
Deja, bet išaušta ir viskas vėl kartojasi iš naujo. Ir vietoj to, kad lengvėtų, darosi tik sunkiau, nes atsiranda vis naujų veidų, naujų gatvių, naujų gyvūnų, naujų kvapų..

Įsivaizduokim stiklinę.
Ji tuščia = šuo ramus.
Šuo atsidūrė naujuose namuose, įgavo šiek tiek streso. Stiklinė papilnėjo.
Šuo prieš savo valią (bando nusisukti, pabėgti, urzgia) yra glostomas, kasomas, kilnojamas. Stiklinė papilnėjo.
Šuniui uždedamas antkaklis ir atidaromos durys į laiptinę. Stiklinė papilnėjo.
Šuo per prievartą tempiamas į laiptinę. Stiklinė jau beveik pilna.
Šuo ant rankų, kurių bijo, išnešamas ir padedamas ant žemės, aplink zuja automobiliai, kiti žmonės, garsai, kvapai ir... stiklinė jau tiek pilna, kad viskas bėga per kraštus.

Ką norėjau pasakyti, tai kad baimė sumuojasi. Kiekvienas mes turime savo ribą, kiek dar galime iškęsti ir kiek jau bus virš mūsų ribų.
Jei šuo iš prigimties yra bailus, o šeimininkas to nesuprasdamas ir nepastebėdamas šuns kūno kalbos, verčia jį būti virš savo baimės ribų, galimi du variantai - agresyvus šuo arba visko bijantis šuo.
Tad išvada - šeimininkai, nežinantys kaip auginti savo šunį, padaro jį bailiu/agresyviu. Nespecialiai, bet iš nežinojimo.

Šunų kūno kalba

Mokėti skaityti ir suprasti šunų kūno kalbą privalo kiekvienas atsakingas šeimininkas. Šunys mums siunčia begales signalų, kurie mums parodo, kaip tuo metu šuo jaučiasi - ar yra įsitempęs ir norėtų gauti daugiau erdvės, ar yra nusiteikęs žaisti, ar yra nusiteikęs susipažinti su nauju žmogumi ir t.t. Matydami ir suprasdami ką šuo nori pasakyti, galite daryti išvadas.
Pvz. Jei norite, kad jūsų šuo susipažintų su jūsų draugu, kurį mato pirmąsyk, pažiūrėkite į šunį.

• Jei šis, pamatęs besiartinantį jūsų draugą, nusuka galvą, suglaudžia ausis ir pradeda laižytis - tai ženklai, kad jūsų draugui reikėtų atsitraukti ir suteikti šuniui daugiau erdvės - šuo nėra nusiteikęs susipažinti, kažkas jį verčia nerimauti. 
• Visai kas kita, jei jūsų draugas artintųsi prie šuns, o šuo plačiai atvėręs burną, iškišęs liežuvį, kvėpuotų, kūnas būtų atsipalaidavęs, ausys neįtemptos - prašom, eikit ir pažindinkitės, šuo nusiteikęs bendrauti. 

Taigi, kokių ženklų reikia laukti ir tikėtis geruoju atveju ir ką išvydus, reikėtų palikti šunį ramybėje?

Ženklai, kad šuo jaučiasi įsitempęs:

Nenatūralus žiovulys (šuo bando žiovauti, tačiau negali to padaryti iki galo)

Laižymasis (šuo, išvydęs jį neraminantį objektą, sučiaupęs burną, kartas nuo karto nevalingai apsilaižo)

;

Galvos nusukimas (šuo nusuka galvą, kai link jo kažkas artinasi)

Užčiaupti nasrai (šuo laiko tvirtai užčiaupęs nasrus)
Įtempti raumenys (šuo akivaizdžiai sustingęs ir visas kūnas įtemptas, kietas)

Kasymasis (šuo, išvydęs jį neraminantį objektą arba atsidūręs nemalonioje jam situacijoje, pradeda nervingai kasytis)

Žemės uostymas (šuo, pamatęs kažką kas jį priverčia sunerimti, pradeda uostyti žemę, tačiau akimis vistiek stebi objektą)

Aiškiai matomas akių baltymas

Visi šie ženklai pasireiškia tuo atveju, jei šuo atsiduria jam nepatogioje situacijoje, sunerimsta ir mėgina pats save nuraminti. Tai įtampos mažinimo ženklai. Jei kada pastebite savo šunį atliekant vieną iš šių veiksmų - duokite šuniui erdvės. Pamėginkite suprasti, kokioms aplinkybėms esant, šuo pradėjo rodyti šiuos ženklus ir tą aplinkybę šalinkite.

Pamoka Nr. 1 stebėkite savo šunį ir stenkitės suprasti, kada jūsų šuo atsiduria situacijoje kuri jį gąsdina. Išvydę ženklą, stenkitės šunį "išlaisvinti" iš situacijos - visų pirma padidinkite atstumą nuo to objekto, kuris sukėlė tokią reakciją, netempkite šuns per prievartą arčiau, stenkitės šunį raminti savo žodžiais, ramiu glostymu.

Šuo viską turi daryti savo noru - jei norės susipažinti su žmogum - pats prieis, nenorės - neverskite to daryti per prievartą.

Jei pirmos pamokos nepastebėjot, arba pastebėjot, tačiau nusprendėt tai praignoruoti, jūsų šuo rodys sekančius ženklus - tai tas pats galvos nusukimas, įtempti raumenys ar aiškiai matomi akių baltymai, tačiau šioje stadijoje jau aptinkame ir tokių ženklų, kurie nebe įspėja mus, kad šuo bando nusiraminti, o byloja apie didelę baimę:

Susigūžimas, noras atrodyti mažesniu

Lėti judesiai (šuo sąmoningai juda labai sulėtintai)

Cypimas, drebulys 

Uodegos nuleidimas, slėpimas

Štai ir ta stadija, kai šuo jau bijo ir viskas priklauso tik nuo šeimininko. Tai yra esminė vieta, kurioje svarbus šeimininko pasirinkimas, nuo kurio priklausys visas tolimesnis šuns elgesys.
Priklausomai nuo to, ko šuo bijo, scenarijai galėtų būti du. Įsivaizduokim, kad šuo bijo į namus atėjusio žmogaus. Šuo parodė visus aukščiau pademonstruotus ženklus, kai žmogus bandė prie jo prieiti ir paglostyti.

Scenarijus Nr. 1. Šuo jau išnaudojo visus jam žinomus ženklus, kuriuos galėjo pademonstruoti, kad žmogysta susiprastų, jog šuo bijo, bet žmogus nieko nepastebėjo. Jis ir toliau tiesia ranką į šunį ir nepaisydamas nieko, eina sveikintis su šuniu. Šuo įspraustas į kampą, ranka pasiekia šunį, šuo paskendęs visiškoj baimėj, pradeda urgzti, o žmogui nesureagavus - kanda į ranką. (Pamenat istoriją apie pilnėjančią stiklinę?)

Scenarijus Nr. 2. Šuo jau išnaudojo visus jam žinomus ženklus, kuriuos galėjo pademonstruoti, kad žmogysta susiprastų, jog šuo bijo. Šeimininkas, pamatęs siunčiamus signalus, paprašo žmogaus, kad šis suteiktų šuniui erdvės ir nekreiptų į jį dėmesio, nesistengtų lysti į akis ir bandyti komunikuoti. Po kurio laiko, šuo, vedamas smalsumo, pats atsargiai prieina prie žmogaus, pauosto ranką, atsargiai pažiūri ir nueina į šoną. Nuėjęs šuo nusipurto ir vėl bando eiti prie žmogaus. Šį kartą eina jau drąsiau, pauosto ilgiau. Vėl nueina į šoną, padaro pauzę. Šuo vėl eina prie naujo žmogaus - jis pasiruošęs susipažinti. Žmogus gali duoti skanėstą ir toliau stebėti šunį, jei šis leidžia, galima bandyti jį paglostyti (patartina glostyti kaklą, šoną, bet ne galvą) ar pažaisti.

Taigi taigi, manau visiems aišku, kuriuo scenarijumi reikėtų vadovautis. Dabar klausimas, tik kodėl ir ką ten tas šuo veikė, ko jis vaikščiojo pirmyn atgal, purtėsi ir pan.?

Pamoka Nr. 2. Leiskite šuniui rinktis pačiam - ar jis nori susipažinti ar jam reikia laiko nusiteikti. Šunys jaučia savo būklę, tad tik jie geriausiai ir žino kaip jiems elgtis. Šuo turi prieiti pats, savo noru, be jokio jūsų skatinimo ar vertimo. Vedamas smalsumo šuo susikaupia ir prieina prie jį gąsdinančio objekto, jį pauosto, kas reiškia, kad bando susipažinti ir greit atsitraukia. Atsitraukęs šuo nusipurto, kas reiškia, jog atsikrato ką tik jausta įtampa ir padaro pauzę. Pauzės labai svarbu. Įtampos nebėra, šuo bando eiti vėl iš naujo. Taip keletą kartų ir štai šuo pats, savo ruožtu yra pasirinkęs bendrauti, o ne slėptis. Leiskite šuniui priimti sprendimą pačiam, duokite jam laiko, erdvės ir visko ko tik reikės, nes elgdamiesi priešingai, kursite atvirkštinį rezultatą.

Žmogiškas pavyzdys kaip tam tikros patirtys gali keisti visą gyvenimą

Jei jūs vaikystėje, stovėjote ant lieptelio virš vandens ir žiūrėjote į vandenį, kuris jus, dėl neaiškių priežasčių labai gąsdino (jūs nežinojot koks jausmas yra sušlapti, jūs nemokėjot plaukti, nežinojot koks ten gylis, kokia vandens temperatūra ir t.t.) ir bijojote nuo tiltelio šokti, o kažkas priėjęs iš nugaros, jus ėmė ir įstūmė... Ar gali būti, kad dabar visą likusį gyvenimą bijosite vandens?
O kas, jei tuo metu, kai jūs dar nedrąsiai žiūrėjote į vandenį, būtumėt patys, savo noru, kad ir po vieną milimetrą per valandą, bridę į vandenį, po truputį su juo susipažįstant ir suprantant, kad nieko baisaus kaip ir nėra... Gal vėliau visą gyvenimą sietumėt su vandeniu ir taptumėt plaukimo čempionu?


Bailio reabilitacija

Jei baimės ženklus sužinojot tik dabar ir šeimoje jau turite bailį šunį, reikėtų jį reabilituoti.
O kaip tai padaryti?

Visų pirma reikia suprasti - ko šuo bijo?

Antra - kur yra baimės pradžios taškas?

Žinant šiuos atsakymus, reikia pradėti keisti įsisenėjusias šuns asociacijas.

Dažnai šeimininkai susiduria su atrodo juokinga, bet rimta baime - šuo bijo eiti į lauką.

Jei jūs auginate šunį, kuris bijo eiti į lauką, turite suprasti, kur prasideda ta baimė - kai šuo pamato pavadėlį? Kai uždedate antkaklį? Kai atidarote duris į laiptinę? Lifte?  Suraskite baimės tašką.

Įsivaizduokim, kad šuo pradeda bijoti lauko tuo metu, kai pamato liftą. Baisus baisus, mažas kambarėlis kur durys automatiškai užsidaro ir kažkaip mistiškai nukelia į kitą aukštą..žodžiu, dažnam žmogui, tad ką jau kalbėti apie šunis, keliantis siaubą reikalas.

Prisiminkim istoriją kaip jus nustuma į vandenį, kurio jūs bijote ir vėliau visam gyvenimui turite vandens baimę.

Išsiveskim alkaną šunį į laiptinę. Visai ne tuo metu, kai ruošiamės eiti į lauką, o tik tam, kad pasimokyti. Į liftą nelipsim (nuo tiltelio nestumkit).
Duokite šuniui valgyti tiesiog stovint prie lifto. Gali būti, kad šuo atsisakys. Nepergyvenkit ir eikit namo. Grįžkit prie lifto tada kai būsite nusiteikę abu ir mėginkite iš naujo. Esmė, kad šuo turi pavalgyti būdamas šalia lifto, niekur kitur maisto neduokite. Tai gali trūkti ir kelias dienas, tad nenuleiskite rankų ir neduokite valgyti niekur kitur, tik ten.

Šuns galvoje susidėlios "saugių vietų žemėlapis". Tą žemėlapį jūs piešite jam su maistu - kur valgau, ten jau galiu atsipalaiduoti. Jei išlauksite ir sugebėsite pamaitinti šunį prie lifto - ta erdvė šuns galvoje nusispalvins žaliai - ten saugu. Jei neišlauksit, nuleisit rankas ir nepavalgę šioj vietoj nueisite į liftą, nieko, kas parašyta toliau, galite ir nebedaryti, nes jūs ką tik nustumėt žmogų bijantį vandens tiesiai į vandens gilumą (turbūt pamiršot, kad jis turėjo su vandeniu susipažinti savo noru, nors ir po vieną milimetrą...).

Jei jau valgote prie lifto - puiku! Pamenate, kaip šuo bijodamas, bet nueina pauostyti nepažįstamo žmogaus, o vėliau bėga nuo jo, kad padarytų pauzę? Darom tą patį su liftu.
Atidarom liftą, įeinam į jį patys, o šuniui leidžiam rinktis - eiti kartu ar ne. Su savimi turėkite skanėstų. Laukite kiek reikės. Jei šuo įeis - duokit skanėstą ir iš karto išeikite iš lifto kartu su šuniu. Išėjus, šalia lifto stebėkite šunį - gal jis nusipurto, nusižiovauja ar dar kažką padaro? Pasidžiaukite savo šuniu, pagirkite, kad šis yra šaunuolis. Kai būsite pasiruošę - vėl kartokite užėjimą į liftą, laukite šuns. Šiam užėjus duokite skanėstą ir ramiai išeikite iš lifto. Džiaukitės. Kai kažkelintą kartą jums užėjus į liftą šuo drąsiai eis iš paskos - jūsų tikslas pasiektas - dar viena žalia zona šuns žemėlapyje!

Einam po milimetrą toliau. Jei jau galite drąsiai keliauti prie lifto ir į jį įeiti, toliau viskas labai paprasta. Režisuojame lifto durų užsidarymą, tai dar vienas milimetras šuns žemėlapyje. Durys užsidaro - duodame skanėstų. Jei reikės, duokite nors ir šimtą skanėstų. Nusileiskite ar pakilkite kelis aukštus, kad nebūtų ilgo būvimo lifte. Liftui sustojus, ramiai išeikite ir vėl duokite šuniui skanėstų už ištvermę. Taip pasivažinėkite tiek kartų, po kiek matysite, kad šuniui vykimas liftu baimės nebekelia. Dar viena žalia zona.

Ar supratote visą esmę? Kiekvienas naujas žingsnis turi nusispalvinti žaliai, kad galėtumėte žengti sekantį. Taip pat elkitės nusileidę liftu ir išeidami iš laiptinės. Pradžioje tik atidarykite duris ir jau duokite skanėstą - iš karto pro jas neikite. Dar kart atidarykite ir vėl duokite skanėstą. Taip darykite kol šuo nebebijos durų atidarymo, o kai nebebijos atidarymo, dirbkite su slenksčio perėjimu ir atsidūrimu lauke. Vėl taip pat, po žingsniuką.

Taip po truputį - jūs jau lauke. O kas ten?
Gali būti, kad šuo susigūš ir pasislėps už jūsų. Tokiu atveju, susiraskite saugią, ramią vietą. Prisėskite. Šuo tikrai atsisakys valgyti, tad maistu jo nemotyvuosite. Sėdėkite nieko neveikdami, galite šunį ramiai paglostyti ir laukite. Ko? Kol šuo po truputį pradės pats domėtis aplinka - žengs žingsnelį toliau, pauostys žolę ir pan. Laukite, kol jis norės susipažinti su aplinka ir didins spindulį, kiek erdvės jis nori pažinti. Stebėkite ir klausykite šuns, leiskite jam eiti visur, kur jis nori (pamenate - į vandenį, savo noru, kad ir labai lėtai, bet galima nueiti ir tapti plaukimo čempionu).

Kai saugusis žemėlapis dar padidės, lauke turi būti viskas, ką galėtų šuo gauti geriausio - glostykite, žaiskite, duokite visos dienos maisto normą (būtina maitinti tik lauke, ne namie) ir darykite viską, kad šuo susikurtų asociaciją - lauke yra saugu, smagu ir sotu! O ką veikti namuose? Namuose ramybės metas, ten reikia miegoti, ilsėtis.

Tokiu būdu galima šunį reabilituoti ir pakeisti jo įsisenėjusias asociacijas. Būdas tinkamas kone visoms baimės situacijoms - po truputį, su maistu ir gera, ramia nuotaika, neperspaudžiant ir leidžiant rinktis pačiam šuniui - rezultatas garantuotas. Beje, rami šeimininko būsena šuniui be galo padeda, tad reikia stengtis ir pačiam nestresuoti.

Jei turite konkrečių baimių ir nežinote ar tikrai pavyks jų atsikratyti, drąsiai rašykite komentarus, pasikalbėsime kaip kokioje situacijoje būtų galima veikti.

Taip pat paminėsiu, kad kaip pagalbinę priemonę galima naudoti įvairius kvapus, žaislus ir pan., kas taip pat ramina ir padeda šuniui greičiau nurimti, bet apie tai - vėliau.

Beje, kalbant apie šunų kūno kalbą - ar žinot kaip atrodo laimingas, atsipalaidavęs ir draugauti nusiteikęs šuo? Štai taip:

Šuo vedžioja šeimininką

Kone kiekvienas šeimininkas, planuodamas šuns atsiradimą šeimoje, tyliai svajoja apie gražius, atpalaiduojančius pasivaikščiojimus su šuniu.
Įsivaizduojame, kaip išeisime į parką, nupėdinsim iki parduotuvės, pasivaikščiosime miškelyje ir pakvėpuosim grynu oru.
Štai šuo jau namuose, segam pavadėlį, išeinam į lauką ir prasideda tai, ko visai nesitikėjome - šuo pametė protelį, turbūt pamiršo, kad kitam pavadžio gale yra šeimininkas, užsimanė išuostyti viską kas yra aplinkui, nesvarbu tie objektai stacionarūs ar juda, tempia, smaugia pats save kiek galėdamas, o šeimininkas daro viską ką sugeba - bara balsu, bėga iš paskos, tempia pavadį atgal ir t.t.
Po kelių tokių pasivaikčiojimų darom išvadą - reikia pirkti "flexi" (laisvai vaikštantį, inercinį) pavadėlį.

Kad mažai nepasirodytų, perkam iš karto ne trumpesnį nei 5 metrų, segam, einam į lauką ir... šuo išnaudoja 5 metrus ir VĖL tempia. Taip, pasivaikšiojimas kiek palengvėjo šeimininkui, nes tuo laiku kai šuo nėra išnaudojęs viso pavadžio, šeimininkas tempimo nejaučia, dėl to gali sau leisti atsipalaiduoti, bet tempimas niekur nedingo.
Kažkada sumąstom nueiti į miesto šventę, o ten - žmonių daug, šurmulys, kiti šunys, vaikai - reikia segti trumpą pavadį.
Kokios nuotaikos šventėje su besitampančiu šuniu? Gerai pasportavę, susigadinę visą įmanomą nuotaiką, grįžtat namo ir konstatuojat faktą - mano šuo nemoka normaliai vaikščioti. Tiesiog nemoka.

Pažįstama istorija?

Jei taip, bandom suprasti kas vyksta ir kodėl.

Šuo negimė su pavadėliu

Šviežiai iškepti šeimininkai kažkodėl galvoja, kad pasivaikščiojimas su pavadžiu šuniui yra savaime suprantamas dalykas. Anaiptol. Šuo negimė su pavadėliu ir tai, kad jūs jį segat jam atrodo mažų mažiausiai nepatogu ir keista.
Šuo, nemokomas gražaus ėjimo, pradeda darytis savas išvadas ir pats išmoksta vaikščioti taip, kaip jam atrodo, kad reikia.
Labai svarbi taisyklė, kuri su šunimis veikia visur - Šunys daro tai kas veikia.

Ta dvikojė būtybė uždėjo man kažkokią virvę, kuri man leidžia nutolti nuo jo kokius 2 metrus, save prisisegė prie kito galo ir kaip koks inkaras tysiasi iš paskos. O man taigi viskas įdomu! Pažiūrėk kiek čia visko naujo, kaip viskas kvepia! Man reikia viską iššniukštinėti, bet šeimininkas ant manęs kažkodėl pyksta..šaukia..neleidžia nieko žiūrinėti..kodėėėl? Tempsiu jį stipriau. O! Žiūrėk koks kelmas, reikia jį pauostyti. Iš visų jėgų pirmyn! Pavyko! Tai va kaip reikia su tuo šeimininku elgtis, kai man kažkas įdomu, reikia suimti visas jėgas ir jį nutempti iš paskos savęs. Taip gausiu viską!

Tad darome išvadą nr. 1. Jei šuo tempdamas pavadėlį gauna už tai apdovanojimą, tai jį nesąmoningai moko kartoti elgesį. (Prisiminkim - šunys daro tai kas veikia).
Apdovanojimas nebūtinai yra kažkas iš jūsų rankų. Pvz. Šuo labai norėjo pasisveikinti su kitu šuniu. Tempė jus ir jam pavyko prieiti prie šuns. Tempimas = apdovanojimas pasisveikinant su kitu šuniu. Kitas pvz. ėjote gražiai, užuodė rujojančios kalės kvapą, pradėjo jus tempti, rado kvapą. Tempimas = galimybė uostyti.
Tokie ir visi kiti buitiniai apdovanojimai, kuriuos susikuria pats šuo, šunį kiekviename žingsnyje moko tempti, nes per tempimą, jis gauna viską ko tik nori. Palaipsniui šuniui tempimas tampa tokiu įprastu dalyku, kad jis net nebežino, kad įmanoma vaikščioti kitaip, nes jei netempsiu - nieko negausiu.

Flexi pavadėliam NE

Dažnas šeimininkas, susidūręs su pavadėlio tempimo problema, ją bando spręsti nusipirkęs laisvai slankiojantį pavadėlį. Atrodo kaip ir logiška, jei šuo tempia, vadinasi jam trūksta erdvės - tokias išvadas daro šeimininkas tikėdamasis, kad naujasis pavadėlis padės išspręsti problemą. Tačiau kas vyksta šuniui užsegus šį pavadį?
Šuo nuolatos mokomas tempti. Jei praeitoj aprašytoj situacijoj šuo gauna apdovanojimą patempęs, tai su laisvai slankiojančiu pavadėliu, kiekvienas žingsnis tampa apdovanojimu ir ne kaip kitaip, o tik ant įtampos.
Tas pavadėlis visuomet yra įtemptas. Gali atrodyti, kad ten įtampos nėra arba ji labai minimali, tačiau šunys paprasti - įtempta arba ne, o šis pavadėlis niekad neatsipalaiduoja. Tad kas vyksta? Šuo, jausdamas įtampą, kiekviename žingsnyje mokosi tempti. Visas pasivaikščiojimas tampa nuolatinė įtampa. Šunys jaučia tempimą ir nežino kada tai baigsis, kiek ten tų metrų bebūtų, kiekvienas jis yra tempime ir dar negana to, per daug įsibėgėjus viskas vainikuojama vienu stipriu užsikirtimu.
Ar jūs norėtumėt vaikščioti nuolatos jausdami kažką jūs tempiančio atgal? Nemanau.
Tad išvada nr. 2. Flexi pavadėlis moko tempimo, o ne gražaus pasivaikščiojimo.

Beje, jei jūsų šuo ramaus būdo ir visai nelinkęs į tempimą - naudokite šiuos pavadžius kiek širdis geidžia, viskas bus gerai. Jie nerekomenduojami tik šunims tempikams.

Antkaklis ar petnešos?

Neišsigąskit, viskas gerai yra tiek su jūsų naudojamu antkakliu ar petnešom. Kartais šunys, susieja tam tikrus dalykus ir pasidaro išvadas. Pvz. visuomet vaikštant lauke su antkakliu ir visuomet einant įtemptu pavadėliu, šuo antkaklį susieja su įtampa. Šeimininkui, norinčiam pakeisti šuns elgesį, dažnai labai palengvina visą darbą amunicijos pakeitimas. Pvz. antkaklį pakeitus petnešomis. Šuo su petnešomis jaučiasi visai kitaip, o tai puiki proga mokytis vaikščioti visiskai nuo nulio, su naujom petnešom, kurios dar neturi jokios asociacijos.
Kadangi didžioji dalis šeimininkų naudoja būtent antkaklius, pasakoju, kaip galima būtų keisti įsisenėjusius įpročius.

Petnešos, pačios iš savęs šuniui suteikia visai kitokį jausmą. Dingsta įtampa kuri jautėsi ant kaklo, nebėra erzinančio smaugimo, dusimo.

Svarbu pasirinkti tinkamas petnešas - jos būtinai turi būti su prisegimu priekyje. Kodėl priekyje?
Jei segsime šunį prie ant nugaros esančios sągties - tai patogiausia vieta šuniui išnaudoti visas jėgas tempimui. Svoris, kurį reikia tempti pasiskirsto taip patogiai, kad šuo net mėgaujasi tempimu, krūtinė platėja, šuo sportuoja, o jums nuo to tik sunkiau.
Priekyje segamas pavadėlis padaro juokingą asociaciją pats savaime. Įsivaiduokim, prisegėm šunį iš priekio. Pradedam eiti. Šuo nieko nesuprasdamas pradeda lėkti į priekį ir staiga BUUUM įtampa ir stiprus pasisukimas į šoną. Pasibaigus pavadėlio ilgiui, o šeimininkui esant už šuns, šeimininkui net nereikia nieko daryti, šuo savaime pajaučia tempimą į šoną, kuris sukelia diskomfortą ir šuo sąmoningai pradeda lėtinti tempą, nes tas pastovus tempimas į šoną yra labai nepatogus ėjimui.

Iš to seka išvada Nr. 3. Net įsisenėjusį tempiką galima perprogramuoti tiesiog pakeitus pasivaikščiojimo amuniciją. Žinoma, tai neišspręs jūsų problemos visiškai, tačiau sumažins bėdą kone per pusę. Kitą pusę teks mokyti šunį jums patiems, o ne petnešoms. Jos tik pagalbininkės.

Nenoriu, kad mano šuo uostytų!

Ar teko kada pagalvoti, kaip būtų patogu, jei šuo neuostytų? Na kam reikia viską iš eilės uostyti..ir ne gėlytes, o visokius kitų šunų gamtinius reikalus, medžius, kitų šunų užpakalius ir t.t. Fu, bjauru.
Tad jei kada turėjot tokių slaptų norų dėl šuns uostymų, ar niekad nepagalvojot, kaip būtų smagu, jei iš jūsų atimtų klausą? Arba staiga imti ir nieko nebematyti? Nebekalbėti? Kiek problemų dingtų - staiga nebegirdėtumėt to erzinančio kaimynų iš viršaus bildėjimo...nebūtų jokių nervų dėl išdygusio spuogo, nes jo tiesiog nematytumėt...o susitikimo su draugais metu negalėtumėt pratarti nei vieno žodžio, nes dingtų jūsų balsas..Ar smagu būtų gyventi be visų šių jutimų? Ar jie jums palengvintų gyvenimą, ar pakeistų jūsų socialinius įgūdžius? Jei to nenorėtumėt už jokius pinigus, tuomet kodėl nenorit, kad šuo uostytų?

Šunys uostydami pažindinasi su pasauliu, jiems tai tas pats kas jūsų visi jutimai, kuriais naudodamiesi pažįstate pasaulį, kaupiate informaciją, atsiminimus, pojūčius..To negalima drausti. Šuniui, tai pats reikalingiausias dalykas, tad niekada ant jų nepykite dėl to, kad jie uosto.

Beje, uostymas nėra jūsų pavadėlio tempimo priežastis. Tai tik normalus, įgimtas instinktas, pasaulio pažinimas per nosį.










Kaip spręsti problemą?

Pagaliau priėjome prie konkrečių veiksmų, kurie galėtų padėti jums spręsti tempimo problemą. Kadangi visi šunys ir šeimininkai yra skirtingi, turėkite omenyje, kad tai tik vienas iš modelių, kuris naudojamas mokytis gražaus pasivaikščiojimo. Priklausomai nuo šuns temperamento ir šeimininko kantrybės, laikas per kurį pamatysite pokyčius gali skirtis. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko šuo tempė (mėnesį, metus? vaikščiojo su Flexi?), nes tai liudyja kiek stipriai šis įprotis yra įsišaknijęs šuns elgesyje (jei tempė du metus, nesitikėkit pokyčių per savaitę ar dvi - atitinkamai ilgiau truks ir mokymai).

Taigi - turim ~2metrų paprastą pavadėlį, petnešas segamas iš priekio, šunį ir kaaalnus kantrybės.

Prisiminkit, nuo šiol kiekvienas, net kelių minučių pasivaikčiojimas yra pamoka, o ne atsipalaidavimas.

Dedam amuniciją ant šuns, ranką, kurį laiko pavadį laikom VISADA prispaustą prie pilvo (kad ši nejudėtų niekada nė trupučio ir neduotų šuniui laisvės daugiau nei reikia, tiesiog - savikontrolei) ir bamdom eiti.

Taisyklė čia viena - per įtampą neinam.

Eikite normaliu tempu kol pavadėlis laisvas

Vadinas taip, pradedam eiti, kai pavadėlis nėra įsitempęs. Ėjimas vyksta normaliu tempu, taip kaip esam įpratę. Jei šuo eina taip kaip nurodyta paveikslėlyje (atkreipkit dėmesį, kad pavadėlis be visiškai jokios įtampos) - puiku, keliaukim toliau.

Stovime ir laukiame, kada nors akimirkai pradings įtampa

Žingsnis po žingsnio, pradedate jausti, kad jau tuoj tuoj šuo temps. Tai yra laikas ir ženklas, kad jums reikia sustoti ir stovėti kaip į žemę įkastiems. Jums sustojus šuo, kadangi jau buvo įsibėgėjęs, temps pavadį toliau ir jis atrodys maždaug taip kaip paveikslėlyje.
Kol pavadys įsitempęs kaip styga, stovėkite. Ranką, kuri laiko pavadėlį spauskite sau prie pilvo ir neleiskite jai judėti paskui šunį.
Šiuo momentu jūs parodote šuniui, kad per tempimą tu nieko negausi ir kad nuo šiol taisyklės yra jūsų, o ne jo.
Laukiame, kol šuo pradės mąstyti ir bent akimirkai nustos tempti pavadį.
Tik dingus įtampai jums reikia vėl pradėti eiti. Labai svarbu laikas - nelaukite kol šuo atsisuks į jus, nelaukite kol įtampa bus dingus tris sekundes ar pan. Šuo pajaus, kad įtampos nebėra ir tą pat sekundę jums reikia pradėti eiti.


Šioje pamokoje yra tik šie du momentai: įtampa = stoviu, nėra įtampos = einu. Paprastos taisyklės, ar ne?

Pradžia yra pati sunkiausia. Kartais įprastas vakarinis pasivaikščiojimas, kuris paprastai tęsiasi 3 kilometrus kol apeinate įprastą maršrutą (taip taip, mes kiekvienas tokį turime..), gali virsti į 200metrų atstumą, kur viskas vyks kiek lėčiau, nes po kiekvieno žingsio, teks stoti ir laukti įtampos dingimo. Tai normalu ir tai su kiekvienu kartu lengvės, tad čia viską lemia jūsų kantrybė.

Keli aspektai kurie gali nutikti taip besimokant vaikščioti.

• Šuo atsiradus įtampai ir jums sustojus atsisėda ir sėdi (arba gulasi). Jei taip nutiko, darykite viską lygia itaip pat kaip parašyta, tik patys savo korpusu pakeiskite kryptį. Pvz. nusisukite nuo šuns (stenkitės kad pavadėlio įtampa liktų kokia buvus), atsukę jam nugarą ir stovėkite. Šuo, kažkada, atsisuks į jus nesupratęs, kiek gi laiko čia reikės sėdėti, o pamatęs jūsų nugarą greičiausiai ims eiti jūsų kryptimi. Pradėjo eiti - eikite ir jūs, nes įtampa dingo.
• Šuo plaikstosi į visas puses aiškiai nesuvokdamas į kurią pusę jūs einate ir kur neturi būti įtampos. Stenkitės pirmiems kartams rinktis ramias vietas ir geriau, kad jos būtų pažįstamos (pvz. tuo pačiu taku tą kartą praeikite tris kartus primyn atgal - šuo viską išuostys, nebebus tiek blaškančių kvapų ir pan.) ir aiškiai pasirinkite kryptį pats. Jei žinosite patys, kuria kryptimi einate (tarkim šaligatviu), greičiau suprasite kuri įtampos atsileidimo kryptis jums tinka. Pvz. jūs einate tiesiai, o šuo tempia į dešinę. Jei dings įtampa, nepradėkite eiti paskui šunį į dešinę (vėl šoksite pagal jo taisykles), o laukite, kada jis susitapatins su jumis.
• Būna šunys, kuriuos norisi tempti, nes jie visuomet velkasi už jūsų, o kartais dar ir užsispyrę stovi. Čia jūsų kantrybės, lėto (o gal bailaus) šuns temperamento dalykas. Jei šuo lėtapėdis, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai jo netempti, o prisitaikyti prie jo tempų. Jei šuo dėl kažkokių priežasčių nenori eiti šalia jūsų, jūsų tempimas ir pastovus burbėjimas, kad eikime greičiau, ko tu velkiesi, neleidimas normaliai išuostyti aplinkos, jus patį daro šuniui nepatrauklesnį ir jis tikrai nenorės eiti kartu su jumis taip kaip to norėtumėt jūs. Prisitaikykit ir skatinkit šunį kai jis eina šalia jūsų, girkit ir rodykit, kad jums labai patinka eiti kartu, tačiau netempkit, jei jis atsilieka.
• Jei šią dieną jaučiate, kad neturite kantrybės mokymams, dėkite šuniui seną antkaklį ir net nepradėkite stoviniuoti, leiskite tempti, tegu daro ką nori. Taip mokysite šunį - petnešos mokomės, antkaklis - tingim ir darom ką norim.

Jei kiltų kažkokių situacijų kurios nėra aprašytos čia, drąsiai rašykite komentarus, diskutuosime, konsultuosimės ir pagaliau išmokysim gražiai eiti visus tempikus!