Angelas namuose ir velnias lauke

Labai dažnai girdžiu nusiskundimą:

kol būname namuose, šuo yra pats tobuliausias - moka visas komandas, pakviestas visuomet ateina, neloja ir t.t., o štai tik išėjus į lauką jis tampa nebevaldomas demonas, kuris loja ant visko, prisikviesti nebeįmanoma, o ką jau kalbėti apie ką tik mokėtas komandas - atrodo su lyg namų slenksčiu šuo su proteliu atsisveikino...

Girdėta istorija? Jei taip, skaitom toliau.

Ką veikiam namuose?

Tobulas scenarijus kiekvienam šuniui būtų toks - namuose miegu, ilsiuosi, o štai lauke visas linksmasis reikalas - vaikštau, žaidžiu ir pan.

Kas vyksta dažno iš mūsų namuose? Šuns žaislai mėtosi po visus namus, indelis su maistu visada pilnas - ale šuo valgo kada nori ir kiek nori, šuns protelis dažniausiai paliekamas ramybėje ir viskas ko norime mes, tai kad šuo pats visko išmoktų ir negana to - išmoktų tobulai ir nekeltų mums jokių problemų.
Kai tokia atmosfera namuose, mes išeinam į lauką, o ten visai naujas pasaulis - aplinkui milijonas kvapų, žmonės, šunys, automobiliai, negana to dar ir koks fejerverkas sprogsta netoliese, policijos sirenos prašvilpia ir pan.
Ką daro šuo? Pradeda viskuo domėtis. Jei ką tik namuose buvo visai ramu, nes viską pažinojo ir galėjo nuspėti kaip kas vyks, lauke viskas atvirkščiai. Šuo bando pažinti pasaulį - viską reikia uostyti, prie visko reikia prieiti, jis mato daug judančių objektų, kuriuos kartais norėtų pagainioti, o tas pavadys kurį jūs jam prisegėt prie antkaklio yra apskritai kažkokia erzinanti nesąmonė. Šeimininkui stresas, jis pradeda kviesti šunį pas save, tempti link savęs, drausti prieiti prie kito šuns ir pyksta, kai šuo į šeimininką visiškai nekreipia dėmėsio. O kodėl turėtų? Jūs visai jam neįdomūs.

Taigi taisyklė nr. 1 - žaislams namuose sakom NE.
Kodėl? Primenu tobuląjį scenarijų:

namuose - poilsis

dūkimas - lauke

Įsivaizduokim paprastai. Šuo viską, ko nori gauna namuose. Su juo žaidžia, duoda pavalgyti, dėmesio ir pan. Išėjus į lauką, tie patys žaislai jau nebeįdomūs. Ir šeimininkas neįdomus. Ir net maistas nebeįdomu. O kodėl turėtų būti įdomu, juk viską namuose gaunu šiaip ar taip! Ir nemokamai!

O ar pasikeičia viskas, jei namuose nematau nei vieno žaislo, o išėjus į lauką, šeimininkas iš už užančio išsitraukia virvę (kamuoliuką, skraidančią lėkštę ar bet ką kitą) ir sako ŽAIDŽIAM?! Žinoma, kad pasikeičia. Šuo susikuria asociaciją - eisim į lauką = žaisim.
Tai pirmasis žingsnis kurį jums reikia atlikti, norint gauti kiek daugiau savo šuns dėmesio būnant lauke - būkit įdomesni ir smagesni. Niekam neįdomūs iš paskos slenkantys, pavadį laikantys ir viską draudžiantys šeimininkai. Ar jūs pats sau būtumėt įdomus, jei būtumėt šuo? Visą dieną prasėdėtumėt namuose, o išėjus į lauką jums viską draustų...O kur gyvenimo smagumas?


Taisyklė nr. 2 - dingsta maisto dubenėlis

Keista? Kas negerai su tuo dubenėliu?
Su juo, šioje situacijoje, negerai yra keli dalykai:

• Šuo gauna maistą nemokamai
• Šuo nevertina maisto, nes jį randa bet kada priėjęs
• Sotus šuo sunkiau motyvuojamas

Visų pirma, norint sukurti ryšį su savo šunimi, reikėtų šunį maitinti tik už atliktas komandas. Šunys nori tobulėti, jiems patinka įtikti savo šeimininkui, be to protinė iškrova padeda jiems vėliau gerai pailsėti, ramiau miegoti. Kiekvienas pavalgymas, jei jis susiejamas su komandų atlikimu, tampa savotišku žaidimu - pasikviečiam šunį, šis pamato, kad pas jus yra maistas, jau žino, kad reikės kažką atlikti. Jūs sakot - sėdėt, šuo atsisėda ir gauna maisto. Jūs sakot - gulėt, šuo atsigula ir gauna maisto. Šuo alkanas ir klauso kiekvienos jūsų komandos, jis ją atlieka ir gauna pagyrimą - maistą. Tokiu būdu jūs galite tikėtis iš jo tvirtesnio komunikavimo bet kokioj situacijoj, nes šuo norėdamas maisto iš karto pasiruoš dirbti. 

O kas šuniui tas maistas, jei jis kasdien guli toj pačioj vietoj ir visada toks pats? Prieina, pauosto ir nei jam apetitas kyla, nei jam smagu.. 

Pamėginkite įsivaizduoti save:

Jūs labai mėgstat cepelinus. Ir štai jūsų namuose atsiranda kažkoks geradaris, kuris visai netingi ir kasdien sėdi jūsų virtuvėj, lipdo ir verda cepelinus. Dideliais kiekiais, tiek, kad jums kasdienai užtektų ir ne tik kad užtektų, bet kad juos gautumėt bet kada panorėjęs. Atrodo smagu? Pirmą dieną - taip. Antrą - turbūt irgi taip. Trečią - atsibodo? O įsivaizduokite taip visą gyvenimą...gal jau ir cepelinus nebe taip mėgstat?

O dabar kiek kitaip:

Jūs labai mėgstat cepelinus. Valgote juos ne taip ir dažnai, bet jei valgote, tai su tam tikra ceremonija. Einate į miestą, pasipuošiat, susitinkat su draugais, sėdit kavinėje ir valgote savo numylėtuosius cepelinus. 

Ar jaučiate skirtumą? Tarp tų cepelinų, kurie visuomet ant jūsų stalo ir tų, kuriuos gaunate praėję tam tikras ceremonijas? Kurie skanesni?

Tai štai, jei skanesni tie su ceremonija, vadinasi ir jūsų šuniui skanesni tie, kurie nesimėto virtuvėje esančiame dubenėlyje. 

O tai jei ne dubenėlyje, tai kur? 

Einat į lauką su savo šunimi. Vienoj kišenėj nešatės šuns mėgstamą žaislą, o kitoj porciją šuns maisto ir štai jūs jau turite šuns fokusą. Jūs jau beveik šuns visatos centras, nes turit tai ko šuo labiausiai nori - maisto, žaidimų ir dėmesio!

Galimi sunkumai pradžioje

Kadangi jūsų šuo jau turi susiformavusius įpročius ir yra pratęs valgyti ir žaisti daugiausiai namuose, turite pasiryžti bet kokiais būdais tą daryti tik lauke. Kas bus jūsų šuniui? Greičiausiai jis spyriosis - nenorės žaisti, nenorės valgyti. Ką daryti jums? Pasiūlot, o jei nenori, vadinasi ir nereikia.

Jei šunį maitinate du kartus dienoje - ryte ir vakare, vadinase ryte išvedę į lauką, pakviečiat šunį pas save (ar bet kokią kitą komandą), atėjo (padarė), duodate saują maisto: valgo - puiku! Ne? Maisto nebesiūlom iki sekančios dienos ryto (jokio maisto, nei lauke, nei namuose. Šuo turi suprasti, kad maistas duodamas tik lauke ir tada kai šeimininkas siūlo - reikia imti).

Ateina sekantis rytas, jūs vėl turite maisto, pasikviečiat šunį, šis ateina - pagiriat šunį ir duodate saują maisto: valgo - puiku! Ne? Maisto nebesiūlom iki sekančios dienos ryto.

Ateina sekantis rytas, jūs vėl turite maisto, pasikviečiat šunį, šis ateina - pagiriat šunį ir duodate saują maisto: valgo - puiku! Greičiausiai šuo suprato, kad kitos vietos ir laiko nėra, tik tas kūrį geranoriškai siūlo šeimininkas.

Su vakarais darom lygiai taip pat. Pvz:
Ryte šuo ėdė, o vakare atsisakė. Maistą siūlom tik sekančią dieną tuo metu, kuriuo šuo atsisakė ėsti. Šiuo atveju vakare.

Šiame etape dažniausiai būna žymiai sunkiau pačiam šeimininkui - na kaip taip neėdęs šuo jau antrą dieną?? Bet juk jūs jam siūlėt, jis pats neėmė, tai kam sukti tą galvą? Šuo ramiai gali išbūti neėdęs kone tris paras ir jaustis kuo puikiausiai, taip kad nervus į konservus ir ieškom šuns pasidavimo taško, kuomet valgys tada kai jūs pasiūlysit.

Per lengva?

Jei šuo jau valgo  ir žaidžia lauke, pamėginkite visą šią ceremoniją "įjungti" tą akimirką, kuri yra šuniui sudėtingiausia.
Pvz. jei jūsų šuo nemoka prasilenkti su kitais šunimis ir visuomet ant jų loja, duokite maistą būtent tą akimirką, kai šuo pamato kitą šunį, tačiau dar neloja. Darydami taip kiekvieną kartą šiam išvydus šunį, pakeisite jo senas asociacijas.

Senoji: pamatau šunį = loju.
Naujoji: pamatau šunį = sukuosi į šeimininką pasiimti maisto.


Apibendrinam

• Žaidimai būtini jūsų šuniui. Kurkite asociaciją - žaidimai  = laukas. Namuose jokių besimėtančių žaislų, visas linksmumas lauke.
• Visas maistas tik lauke iš rankų, už atliktą komandą.
• Šuniui, jau drąsiai valgančiam ir žaidžiančiam lauke, maistą ir žaidimus siūlome tik šuniui būdingose stresinėse situacijose (nepamirškite - atstumas jūsų draugas, neikite per arti baimės iš karto, geriau po mažą žingsniuką).

Tikiu, kad yra daugybė kitokių situacijų, tad jei turite savo istoriją ir norite ja pasidalinti bei išspręsti - laukiu jūsų komentarų.

Šuo saugantis maistą

Kad jūsų šuo saugo maistą galite pastebėti labai paprastai - duokite šuniui valgyti ir pamėginkite prieiti arčiau. Jei jūsų šuo:

• pradėjo greičiau ėsti maistą
• susigūžė, lyg norėdamas užstoti maistą
• sustingo ir akies kraštu stebi jus
• suglaudė ausis
• pradėjo tyliai urgzti
• kanda orą, lyg grąsindamas jums
• kanda jums

reiškia jūsų šuo saugo savo maistą ir jei netyčia jūs, ar koks kitas žmogus, prisiartintų per arti (jau nekalbant apie situaciją jei bandytumėt maistą iš šuns paimti) - viskas galėtų pasibaigti skaudžiai ir liūdnai.

Šuo turi mane gerbti, nes duodu jam valgyt

Atsidūrę situacijoje, kuomet nieko blogo nelinkėdami, o kaip tik atvirkščiai - gero, duodame šuniui valgyti, ko mažiausiai tikimės, tai įkandimo už savo tokį elgesį. Žmogus gali pamatuoti viską paprastu principu - aš tau gerą, tu - man. Bet ar šuo mąsto taip pat? Sąlyginai. Taip, jūsų šuo jus myli ir tikrai yra laimingas, kad gauna valgyti, bet ar žinot, kaip jis žiūri į maistą?

Maistas šuniui, tai resursas kurį jis labai sureikšmina. Priežastis paprasta - šuo labai, labai, labai mėgsta ėsti. Jį varo iš proto kvapas, skonis ir greičiausiai sotumas - tai jo gyvybės varikliukas ir vienas svarbiausių dalykų gyvenime. O kas būtų, jei jis jo netektų? Alkis ir greičiausiai mirtis. Šioje situacijoje, kada šuo gauna maistą, įsijungia instinktas išgyventi. Taip. Išgyventi. Nesvarbu, kad maistą jis gauna kasdien, tačiau tas kasdienis maistas juk bet kada gali tapti paskutinis, sutinkat? 

Šuo, gavęs maistą, staiga pradeda save įsivaizduoti didžiausiu plėšrūnu, kuris ką tik sumedžiojo stirną ir kad ta stirna yra jo savaitės, o galbūt ir žymiai ilgesnio laiko tarpo, maistas. Kito nebus, vadinas saugau šį. Lygiai kaip vilkai.

O kaip reaguojat jūs, šeimininkai? 

Dažnai daroma prielaida, kad šuo agresyvus, nes saugo maistą. Anaiptol. Šuo nebūtinai bus linkęs į agresiją (ar jau agresyvus), jei sumąstys saugoti maistą. T.y. net pats mieliausias, mažiausias ir švelniausias padarėlis žemėj, gavęs gerą gabalą mėsos gali tapti tikrų tikriausiu plėšrūnu vilku. Tačiau - tik tai akimirkai, o vėliau vėl sugrįžtantis į ėriuko kailį. 

Šuo, saugantis maistą ir matantis besiartinant link jo bet ką - žmogų, kitą šunį, vaiką, net ir patį šeimininką, gali į tai reaguoti, nepaisant to, kokie buvo tų besiartinančių objektų kėslai (gal tik praeiti pro šalį, o gal iš tiesų atimti skaniausią kąsnelį). Jūs nesate Dievas savo šuniui - lygiai kaip jūs davėte jam maistą, galite ir atimti, o šuo to nenori. Vienas, nuolankesnis - maistą atiduos, o kitas įkąs į ranką taip, kad reikės siūti, tačiau tai nereiškia, kad šuo jūsų nemėgsta ar nemyli. Šunys rodo signalus, kad jam reikia erdvės ir kad jam nepatinka jūsų priartėjimas, o jūs, lyg specialiai, grąsinate jam toliau. Rezultatas aiškus, nes suveikė šuns instinktas ir jūs nepaisėte jo įspėjimų.

Stadijos

Dažniausiai, jau nuo pat mažumės, šunys pradeda siųsti signalus, kad jam nelabai patinka tam tikri dalykai kai jis valgo. Kur bėda? Šeimininkai nepastebi mini signalų ir toliau sėkmingai gilina šuns baimes...kuomet netikėtai pareiškia - mano šuo man nė iš šio nė iš to įkando kai valgė savo maistą. Nebūna "nė iš šio, nė iš to".

Pirmieji signalai vos pastebimi. Šuo pradeda valgyti, o jums priėjus arčiau didina ėdimo greitį, sustingsta, nebepakelia galvos nuo indo ir stengiasi greičiau pabaigti porciją. Kartais net ir uodegą pradeda intensyviau vizginti. Manot jam labai smagu? Visai nesmagu. Tai mini signalai, kuriuos jūs pamatę ir sumažinę įtampą tokioj jaunoj stadijoj, išspręsite problemą labai greitai ir paprastai. O ir neskaudžiai.

Jei vistik šie signalai buvo praleisti ir problema pagilėjo, atsiranda stipresni ženklai. Jums priartėjus prie ėdančio šuns, jis vėl sustingsta, suglaudžia ausis, pradeda greičiau ėsti, o jei jūs vistiek artėjat - šuo gali nustoti ėsti, stebėti jus akies kraštu, tačiau nepakelti nosies nuo maisto, pradės demonstruoti savo dailius dantis, laižytis lūpas, urgzti iiiir...kąsti? Kiek stipriai "priremsit" šunį toj situacijoj, tiek stipriai jis ir sureaguos. T.y. jei atsitrauksit ir duosit jam erdvės ir ramybę pabaigti tai ką jis veikė tada kai pamatysit, jog šuo iššiepė dantis - čia ir pabaigsit tą susidariusią situaciją. Jei pamatę, kad šuo laižosi, šiepia dantis, urzgia ir toliau eisit prie jo ir dar sumąstysit kišti rankas prie šuns maisto - čia jau šuniškų perspėjimų pabaiga vainikuojama kandimu. 

Atsiprašau, šeimininke, aš juk tave perspėjau...iš čia ir seka tas mistinis - kando "nė iš šio, nė iš to" - prireiks dviejų rankų pirštų, kad galėtume suskaičiuoti, visus įspėjimus.

Šuo nerodė signalų

Jei vis dėlto šuo iš tiesų nerodė tokių signalų ir kando iš karto, pakapstykim kiek giliau. Pamėginkite atsakyti į šiuos klausimus ir galbūt tai padės suprasti, kas kažkuriuo momentu, nutiko tarp jūsų ir jūsų šuns...

Kiek šuniui laiko? Ar jis buvo dresuojamas? Jei buvo - kokiais metodais? Ar jo gyvenimo eigoje buvo naudotos skaudžios korekcijos smaugtukais, spygliais ar grandinėm? T.y. Ar šuo, parodęs vieną iš aukščiau minėtų signalų, yra gavęs už tai fizinę bausmę? Ar šuo jumis pasitiki? Jei ne, kodėl?

Tai vistik, ką daryt?

Įdėti darbo ir užsitarnauti pasitikėjimą, štai ką reikia daryti.

Jei iki šiol šuo maistą gaudavo už nieką, be jokio tvarkos, disciplinos ir režimo, tai ir reikia pakeisti jūsų gyvenime. Nusistatykite grafiką, laiką, vietą, komandas ir porcijas.

Pradėkite šunį maitinti tik iš savo rankų. Dubenėlis, kuriame seniau šuo rasdavo maistą - turi dingti. Palikite tik vandens dubenį. 

Atėjus pusryčių/vakarienės laikui, pasikvieskite šunį, pasisodinkite ir duokite maistą už atliktą komandą (arba akių kontaktą). Gerai atlikta komanda (arba sėkmingas akių kontaktas) = maistas iš rankų. Šuo visuomet turi maistą užsidirbti. 

Priklausomai nuo problemos sudėtingumo, tai tęskite tiek kiek jums atrodo, kad reikia. Gali būti kelios dienos, gali būti mėnesiai, o gali būti ir visas likęs gyvenimas.

Jei esate pasiruošęs sekančiam etapui - dubenėlis grįžta. Tuščias. Pasikviečiate šunį, o maistą turėkite pas save. Lygiai taip pat, už komandas (arba akių kontaktą), duodame po gabalėlį/saują maisto, tačiau jau ne iš rankų, o įdedame į dubenį. Gerai atlikta komanda (arba sėkmingas akių kontaktas) = maistas iš dubenėlio.

Supratęs, kas tai per žaidimas, šuo pradės labiau vertinti jus, nes jūs būsite tas, kuris duoda ranką su maistu, o ir nebus laiko prisigalvoti kažkokių gynybinių pozicijų, tam, kad apginti maistą, juk gaus tik po gabalėlį/saują - praris ir norės tęsti.

Jei namuose turite jauną šuniuką, kuris dar nerodo jokių maisto saugojimo signalų, pasistenkite jam valgant kartas nuo karto jį paglostyti, prieikite ir įdėkite į jo indelį iš kurio valgo dar vieną kąsnelį, pagirkite žodžiu. Pripratinkite, kad nieko blogo nėra tame, kad jūs prieinate, paliečiate jį ir pan., taip ateityje problema ir visai nesusidarys.

Mainai

Įsivaizduokit save. 

Sėdit sau autobuso stotelėj, rankoj laikot 50 eurų. 

Į jus pradeda eiti kažkoks jums nepažįstamas vyras, atrodo grėsmingai, artinasi greitai.

Jūs išsigąstat ir pradedat slėpti pinigus, nes gi greičiausiai jis norės juos iš jūsų atimti.

Ar buvo maloni situacija?

Dar kartelį įsivaizduokit save.

Sėdit sau autobuso stotelėj, rankoj laikot 50 eurų. 

Į jus pradeda eiti kažkoks jums nepažįstamas vyras, atrodo grėsmingai, artinasi greitai, tačiau rankoj laiko 200 Eurų, jais mojuoja ir sako "ei, gal nori keistis? aš tau 200 eurų, o tu man 50 eurų?".

Jūs žiūrit į jį ir galojat, kad jam kažkas su galva negerai, bet jis rimtai jums duos 200 vietoj jūsų 50 eurų? Tai gal vistik apsimoka?

Štai ir tas vyras, ne toks jau ir baisus, net gi visai fainas.

Taip ir šunys. Duokite jam valgyti 50 eurų (pinigų neduokit, čia tokia vertės palyginamoji priemonė), o pas save turėkit 200 eurų. Kai norėsite, pakvieskit šunį, pamojuokit jam dvišimtine ir šiam spjovus tuos 50, pagirkit ir duokit 200. Štai jūs ir geriausias šeimininkas pasaulyje? O ir jums gerai, norėjot savo 50, prašom - turit. Visi laimingi. Vėliau šuo nebebijos jums atiduoti ir 200, nes žinos, kad jūsų kėslas nėra piktas, jūs nenorit nieko atimti, o tik apsikeisti ar pan.

Tai tik keli situacijos sprendimo būdai. Kaip situacijų, taip ir sprendimų būdų gali būti dešimtys, o gal net ir šimtai, tad visuomet drąsiai kreipkitės į šunų elgesio specialistus ir jie jums tikrai padės išspręsti visas šuniškas bėdas.

Įdomu! Ką jie mato?

Šunys, kaip ir žmonės, turi dvi akis, mato tiek dieną, tiek naktį, tačiau ar žinote kuo skiriasi jų matomas vaizdas nuo mūsiškio? 

Kaip manot, ar šuo atpažintų jus pažvelgęs jums į veidą? 

Kodėl šuo loja tamsoje, nors jūs nematote nieko ant ko reikėtų loti?

Šunys nemato detalių

Šuo gyvena paprastesnį gyvenimą. Jei žmogus žvelgia kitam žmogui į akis, dažniausiai mato dar šimtus, aplinkui akis esančių, dalykų - ten spuogelis, ten apgamas, o ten štai dar ir randas matosi..plaukai pražilę, o dantys geltoni. Taip, taip..žmogaus priekabumas. Nėra ko pykti, žmogaus akis visas detales mato ir pastebi, tokia prigimtis. O ką mato šuo?

Žmogaus akimis                                  Šuns akimis

Šuo nemato mūsų smulkių trūkumų ir net ryškių bruožų. Žvelgiant jums į akis šuo labiau koncentruojasi į jūsų kvapą, judesius ir pagal tai jus atpažįsta. 

Ir ne tik jūsų veido detalių jie nemato. Visokie blizgūs, smulkučiai dalykėliai esantys ant jūsų drabužių, plaukuose ir pan., šuniui nė kiek neįdomūs, nes štai ką mato jis:

Žmogaus akimis

Šuns akimis

Ir net kaiminystėj gyvenantis geriausias jūsų šuns draugas, yra visai kitoks, žvelgiant šuns akimis. Ar atpažintumėt?

Žmogaus akimis                                      Šuns akimis

Kas pranašesnis tamsoje?

Turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę atsidurti situacijoje, kuomet vedžiojant šunį naktį lauke, šuo pradeda ant loti ant "nieko", tačiau taip užtikrintai, žiūrėdamas į vieną tašką, kad pradedat galvoti, gal jis tikrai ten kažką mato? Greičiausiai taip ir yra, jis kažką mato. 

Tamsiu paros metu jūsų šuo yra kur kas pranašesnis už jus. Paradoksas - jei dienos metu jūs buvote tas kuris matė visas smulkias detales, naktį viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tamsoje esančios detalės, žvelgiant žmogaus akimis, susilieja ir pranyksta bendorje tamsioje dėmėje, o štai šunys pradeda matyti detales:

Žmogaus akimis

Šuns akimis

Ar matote? Tam tikroje vietoje, žvelgiant nuo viršaus į apačią žmogaus akimis, medžių apačiose mes matome tiesiog tamsią dėmę, o toje pačioje vietoje šunys dar mato siluetus, šakas ir aplaužytus medžius. Tad kodėl gi jis loja tamsoje?  

Bimas: - Ei, šeimininke, ten krūmuose kažkas tūno!

Šeimininkas:  - Kokiuose krūmuose? 

Spalvų pasaulis

Kaip gaila bebūtų, šuniškas pasaulis nėra toks margas ir spalvotas kaip mūsų. Spalvos, kurias mato šuo nėra tokios ryškios, o kai kurių atspalvių šuniška akis apskritai nemato.

Štai spektras, kuriame aiškiai matome atitikmenis - mūsų matoma raudona spalva, šuns akimis yra gelsvas atspalvis, o jei mes matome ryškiai violetinę - šuniui tai pilka spalva. 

Nepaisant to, šuo mato žymiai daugiau pilkų atspalvių nei žmogus. 

Manote, kad vaizdas liūdnokas? Anaiptol. Jei mes matome rudenį - raudonus, rudus, geltonus lapus, šuo tuo metu vis dar mato vasarą! Gal nėra jau taip blogai?

Žmogiškas ruduo

Šuniškas ruduo

O kaip manot, ar žolę matom vienodai? Anaiptol..

Žmogaus akimis                       Šuns akimis

Kieno žvilgsnis platesnis?

Šuns akys mato platesniu kampu nei kad žmonių. Galbūt šonuose matomas vaizdas nėra tiek detalus kiek priekyje, tačiau kampas gerokai platesnis.

Žvelgiant į panoraminį vaizdą, žmonių matymo laukas baigiasi ten kur prasideda juodi intarpai (patys kraštai), o štai šuniškas žvilgsnis apima ir juos:

Kas dar?

Šunys visai neliūdi dėl to, kad jų pasaulyje mažiau spalvų ar detalumo, nes kai kur vistik jie tikrai žymiai pranašesni už žmogų.

Norite žinoti kur? Štai:

• Šunys žymiai geriau fiksuoja (ir mato detaliau) judančius objektus. Juos geba greitai pastebėti, sekti ir atpažinti.
• Šunys turi nepalyginamai geresnę klausą. Žmogus girdi 20 - 20 000 Hz, o štai šuo 15 - 50 000 Hz. Ką dar gali geriau nei žmogus? Su kiekviena ausim gali girdėti ir fiksuoti atskirus garsus: jei šeimininkas kalba iš vienos pusės, o štai kiek toliau miške, iš priešingos pusės, sklinda kažkokie garsai, šuo puikiai klausys jų abiejų - vienu metu, tik skirtingomis ausimis.
• Nosis. Uoslė. Štai kur stebuklingas šuns pasaulis. Kiekviena šuniška nosis, tai jų individualus spaudas (kaip žmogaus piršto antspaudas). Šuo užuodžia 10 000 kartų stipriau nei žmogus! Žmogus - maximaliai 6 mln. kvapų receptorių, šuo daugiau nei 300 mln. kvapų receptorių. Ar jaučiate skirtumą? Negana to, šunys geba užuosti emocijas, ligas ir net gi perspėti mus apie artėjančias stichijas - vėtras, potvynius ir pan., iš kvapo "perskaityti" visą istoriją - koks šuo pasižymėjo šioje vietoje, kada tai įvyko, ar tai buvo patinas ar patelė ir t.t.

Šuo lojikas

Šunys loja dėl daugybės priežasčių:

• prašymas išvesti į lauką
• dėmesio reikalavimas
• reakcija į kažkokį bauginantį garsą
• gynybinė pozicija atsidūrus nepatogioje situacijoje
• noras kažką veikti
• dėl džiaugsmo pasitinkant šeimininką
• išsiskyrimo nerimas

ir dar daug kitų.

Jei turite problemų dėl šuns lojimo ir norite jas išspręsti, reikėtų suprasti kodėl šuo loja?

Įsivaizduokime situaciją - gyvename daugiabutyje, su ne itin kantriais kaimynais, kurie kaip specialiai nemėgsta šunų ir kiekvienas jūsų Bimo garselis juos erzina. Bimas to nežino ir visai nesivaldo, nes kiekvieną kartą išgirdęs skambutį į duris, jam sukyla visos įmanomos emocijos ir lojimas liejasi laisvai..

Kaimynų skundai pabodo. Bimą kas kartą pabarat - Ša, Bimai, loti negalima!, tačiau tai situacijos nė kiek negerina.


Ką daryt?

Pamėginkim suprasti šunį. Bimas:
- Iki šios akimirkos, kiekvieną kartą, kai išgirsdavau skambutį, žinojau, kad KAŽKAS įvyks - kažkas ateis į svečius, galbūt ten kažkas kažką atnešė, o gal šiaip kažkas bando įsibrauti į mano namus...tai aš loju. Išgirstu skambutį ir loju. Nesvarbu, ar už durų gera žinia ar bloga. Taip aš reaguoju, nes visą gyvenimą skambutis man reiškė, kad turiu reaguoti.

Puiku Bimai. Ačiū už komentarą.
- O kaip manai, jei aš nuo šiol, kiekvieną kartą, kai tu išgirsi durų skambutį, duosiu tau maisto, ar tau tokia mintis patiks? Ar eisi loti vistiek?

- Maistas visada gerai. Jei girdėsiu skambutį ir matysiu maistą, aš dar pagalvosiu ką man daryti - loti ar valgyti. Bet, šeimininke, mintis nebloga!

Supratę, kad visą gyvenimą Bimas turėjo asociaciją SKAMBUTIS = LOJU, pamėginkime ją pakeisti į SKAMBUTIS = VALGAU.

Nuo ko pradėti

Pasiimkite saują Bimo mėgstamų skanėstų. Parodykit jam, kad turite kažką skanaus. Prieikite prie durų ir pasisodinkite šunį. Jei turite namuose dvikojį kolegą, kuris galės jums padėti skambindamas į duris - puiku. Siųskite kolegą už durų ir paprašykite, kad jis, trumpai paspaustų durų skambutį.

• Išgirdot skambutį (šuniui nespėjus suloti) - kartu su juo duokit šuniui skanėstą. (Šuo nieko nesuprato kas įvyko, bet skanėstą, žinoma suvalgė).

• Pakartokim. 

Skambutis = skanėstas. (Bimas jau pradeda į jus įtariai žiūrėti, gal šeimininkui vistik pasimaišė protelis - duoda skanėstus už nieką)

• Kartojam.

Skambutis = skanėstas. (Bimas po truputį pradeda suprasti žaidimo taisykles)

Priklausomai nuo šuns, tokį žaidimą pažaiskite vieną ar kelias dienas, tiesiog kurdami asociaciją - išgirdai skambutį ir nesulojai - gavai skanėstą.  Stebėkit, kada šuo supras kas čia vyksta ir eilinio pasiskambėjimo metu, išgirdęs skambutį jau labiau suksis į jus, o ne į duris, tam, kad suloti. Jei dėmesys jau į jus - puiku!

SVARBIAUSIA NEDUOTI SKANĖSTO JEI ŠUO SULOJO. Jei sulojo - ignoruojam ir nutraukiam pamoką (asociacija sulojai = žaidimas baigėsi), nusisukam ir nueinam nekreipdami dėmesio į šunį. Po kurio laiko pradedam viską iš naujo.

Keliaujam į sekantį etapą

Duodame Bimui valgyti tik mokymo nereaguoti į skambutį metu. Ne, jums tikrai nereikia laukti svečių kurie paskambins į duris tam, kad galėtumėt savo šunį pamaitinti, nors žinot, kad jie nei šiandien, nei rytoj, net nežada ateiti.
Kai turite laiko, skirkite jį tokiom pačioms pamokoms kaip ir su skanėstais, tiesiog tuo metu sumaitinkite visą šuns dienos maisto normą.
Kas svarbu šiuo momentu? Maisto šuo neturėtų gauti jokioje kitoje situacijoje.
Stipriname asociaciją SKAMBUTIS = MAISTAS.

Galūtinis tikslas

Visi šunys yra skirtingi, jei jaunuolis Bimas šias pamokėles puikiai suprato ir įsisavino per savaitę, Lesė, kuriai jau 10 metų ir ji visą gyvenimą lojo ant skambučio, tą patį išmokti gali per mėnesį ar kelis. Visa paslaptis - nenuleisti rankų ir laikytis nustatytų taisyklių. Visuomet turėkite omenyje - kuo stipresnis įprotis - tuo daugiau laiko reikės jo atsikratyti (panašiai kaip ir žmonėms, ane?).

Tikslas bus pasiektas tada, kai netikėtai suskambus skambučiui, šuo visu greičiu lėks pas jus pasiimti savo apdovanojimo, vietoje pradėjimo loti.
Kai taip įvyks - jūs pasiekėt savo tikslą ir galite nebemaitinti šuns (arba maitinti, čia jau jūsų pasirinkimas) kaip kad darėte per pamokėles.
Žinoma, pagirti šunį, paglostyti, pažaisti ar bet kaip kitaip parodyti jam, kad jis padarė kažką, kas jums labai patiko - būtina!

Tikslas SKAMBUTIS = MAISTAS pasiektas!


Tačiau skambutis, tai tik viena iš lojimo priežasčių, jų yra kur kas daugiau.
Norint išmokyti šunį neloti, net ir kitokioje situacijoje, dažnai galima pritaikyti šį aprašytą būdą, pvz.:

šuo loja žiūrėdamas pro langą - šuniui užlipus ant palangės ir pažiūrėjus pro langą, tačiau nesulojus - duodam skanėstą. Dar pažiūrėjo ir nelojo = skanėstas. Ir taip kiekvieną kartą pažiūrėjus ir nesulojus. Vėliau maitiname visą dienos normą už ramų, be lojimo, pažiūrėjimą pro langą. Asociacija RAMIAI ŽIŪRIU PRO LANGĄ = GAUNU VALGYT.

Šuniuko tualeto reikalai

Atkeliavus jaunam šuneliui į namus, reikėtų žinoti keletą dalykų apie jo tualeto reikalus.

Visų pirma - kada šunelis nori atlikti "reikalą"?

• Gerai pamiegojęs
• Pavalgęs
• Išsidūkęs ir pažaidęs

Žinoma, jei nei vieno iš šių trijų veiksmų jis nėra atlikęs,  tačiau iš neturėjimo ką veikti šmirinėja po namus ir uosto daiktus, kilimus ir pan. - greičiausiai jau ieškosi vietelės reikalui atlikti. 

Ką jūs turėtumėt daryti? Stebėkit šunį.

Šunelis miegojo, miegojo...staiga nubudo, pasirąžė ir jau netrukus pradės ieškoti vietos nusilengvinti. Jūsų veiksmai tą pastebėjus: griebiat šunį už pažastų, kišenėse būtinai turėkit šuns mėgstamiausių skanėstų bei žaislų, bėkit į lauką, statykit šunį ant žolės ir laukit reikalo atlikimo.

Šuo padarė reikalą lauke? Tai pagyrų metas. 

Paverskite savo šunelį čempionu, kuris ką tik laimėjo "Pasaulinį tualeto reikalų atlikimo lauke" čempionatą ir girkite jį iki išprotėjimo, kad visi kaimynai žinotų, jog jūsų šuo ką tik pasisiojo lauke. Tinka visi paglostymai, žaidimai su žaislu, pagyrimai žodžiu - geras šuo, šaunuolis, super, jėga!, vis duodant skanėstų ir su tokia stipria ir gera emocija, kad šunelis pats savimi patenkintas būtų. Ir patikėkit - bus. Vėliau tie čempionai, perkandę visą šį reikalą, stovi ant žolės, sisioja ir persikreipę nenuleidžia akių nuo šeimininko, ale - kada jau tas maistas? Darbar jau žaidžiam? Jau? Jau?

Jūsų užduotis pastebėti kiekvieną kartą, kai jis jau ieškos vietos atlikti reikalui. Pastebėjot - nešat į lauką ir vėl kartojat visą tai kas parašyta aukščiau.

Ką daryti jei pražiopsojote šunelio pasiruošimą atlikti reikalui ir radot balutę (ar krūvelę) jau po visko? BAUSTI. 

Eikit ir nusibauskit SAVE, už tai kad pražiopsojot tą akimirką, kai galėjot viską padaryti taip kaip reikia, už tai, kad esat žioplas, išsiblaškęs šeimininkas... Šuo mokosi, o jūs esat jo pagrindinis mokytojas...taip kad skudurą į rankas ir marš valyti. 

Šlapimo kvapą reikėtų kuo geriau išnaikinti, kad kitąsyk, netyčia užuodęs tą įsisenėjusį kvapelį, šuo vėl nesusiviliotų atlikti reikalo ten pat. Kvapui išnaikinti jums tikrai padės pats paprasčiausias actas.

Taigi, radę "avariją", viską išvalykit ir nieko nesakykit šuniui. Nereikia šuns bausti, rodyti jam jo gamtinių reikalų, ar kišti nosies į dar šiltą (o gal jau ir nebe) krūvelę. Kodėl? Nes šuo į tokius reikalus žiūri daug paprasčiau..jis dar nemoka prašytis į lauką, o galbūt jūsų apskritai nebuvo namuose, gamta šaukė - jis ir padarė. 

Šuo, baudžiamas po to kai padaro kažką, kas nepatiko šeimininkui - šiuo atveju už tualeto reikalus atliktus namuose - padarys išvadą paprastą:

- Mano šeimininkui nepatinka kai aš taip padarau - kitą kartą padarysiu ten kur jis nematys (ir štai jūs jau ieškot iš kur tas sisiuko kvapas, nors balutės nėra..o jis kažkur iš už užuolaidos kampe kambario);

- Kitą kartą kai su šeimininku eisiu į lauką, kol jis į mane žiūrės, nieko nedarysiu, nes jam tai nepatinka, būtinai slėpsiuos nuo jo. 

Žodžiu. Šuo subendrins savo atliktą reikalą su jūsų pačių neigiama emocija, bet tai tikrai neleis šuniui suprasti, kad jums nepatiko būtent faktas, kad jis tai padarė namie. 

Šuo gali spėlioti tarp šimto variantų kas jums nepatiko - gal jis pasirinko neteisingą valandą, gal kambarį, gal pataikė ant kilimo, o gal padarė per arti durų ir t.t. ir pan. - jis nesupras bausmės priežasties, tad kam gadinti santykius?

Šeimininko užduotis radus "avariją", ją sutvarkyti taip, kad neliktų jokio kvapo ir neviliotų kitam kartui. O pabarti galit save, už tai kad nevykdėt savo pareigų.

Aptarėm du atvejus, kai šuo dar tik ruošiasi ir kai jau yra per vėlu. O ką daryti, jei pagavot šunį tiesiog "veiksme"?

Čia reikia veikti greitai. Susigalvokite žodį, ar garsą - pvz. STOP! ar suplojimas (ar bet koks kitas žodis ar garsas kuris jums bus patogus).

Žodis ar garsas turėtų sustabdyti šuniuką, kad jis nustotų daryti ką daręs. Jums nereikia jo išgąsdinti ar įbauginti, anaiptol. Jums tik reikia ji sustabdyti. O sustabdžius - imate ir nešatės į lauką, o ten jau viską žinote ir mokate.

Palutės/laikraščiai

Visuomet žiūrėkit į juos realistiškai - jei jūsų nebūna namuose 10val. per dieną ir šuo būna vienas namuose - žinoma neapsieisit be jų (geriau ant jų, nei ant parketo, kilimų ir t.t.), tačiau jei yra galimybė šuns jaunas dienas praleisti su juo - siūlau jų visai nenaudoti, nes pripratęs prie jų šuo, vėliau sunkiau pratinasi prie lauko. Sunkiau, tai nereiškia, kad neišmoksta, tačiau ilgiau trunka, o kartais ir priverčia padaryti klaidų, pvz. dingus palutei (nes šeimininkas jau prisiruošė visad šunį vesti į lauką), šuo palutės funkcijai pradeda rinktis vonios kilimėlį (o kodėl gi ne, panašu į palutę, o šeimininkas pats kaltas - paslėpė palutę ir man nebeliko iš ko rinktis..).

Jei naudosite palutes, nepridėliokite jų po kelias į kambarį ir nepaverskite viso buto (ar namo) vienu dideliu tualetu. Išsirinkite vietą, kur jums patiems netrukdys kvapai ir vaizdai, ir naudokite vieną vienetą ir toje pačioje vietoje (nenešiokite po visus namus). Žinoma, nepamirškit jų keisti ir atėjus laikui nutraukti naudoti.

Kiek kartų reikia vesti šunį į lauką?

Dažnas šviežias šeimininkas nė nenutuokia, kiek kartų reikėtų vesti į lauką jo 3 mėnesių šunį. Kaip geras šeimininkas, pasiklausia draugų, kurie taip pat augina šunis ir šie su pasididžiavimu taria:

- Mes savo šunį vedam du kartus dienoje - ryte ir vakare - ir jis puikiai iškenčia visą dieną taip.

Taip. Suaugęs šuo gali būti vedamas du kartus dienoje ar tiek kartų kiek jūs norite ir galite, nes jis jau gali kentėti ir turi pakankamai nemažą (aišku dar nuo veislės priklauso) šlapimo pūslę. 

Šunelis iki maždaug 8-12mėn. turi būti vedamas į lauką tiek kiek jis nori. Ką tai reiškia? Stebėkit savo šunį. Jei jauname amžiuje jis nori šlapintis kone kas valandą, su kiekviena diena jis vis bręsta ir bėgimo į lauką tankis mažėja.

Kaip išmokyti šunį prašytis į lauką?

Čia taip pat galioja taisyklė stebėkite savo šunį. Prašymasis į lauką nėra šuns išmokta komanda. Dažnu atveju, tai paprastas, kiekvieno šuns skirtingas, siunčiamas signalas šeimininkui - noriu į lauką. 

Tai gali būti pvz.:

- šuo sėdi ir žiūri į duris; 

- šuo ateina prie šeimininko ir inkščia;

- šuo pradeda intensyviau kvėpuoti; 

- šuo pradeda žiovauti. 

Visi šie signalai, tai bandymas atkreipti šeimininko dėmesį. Jei šeimininkas signalą pastebi ir išveda į lauką, šuo padaro išvadą - siunčiau signalą, kad noriu į lauką, šeimininkas suprato ir štai aš jau lauke - darysiu taip visada NES TAI VEIKIA.

Ir štai, jei stebėsite savo šunį ir atpažinsit jo siunčiamą signalą- jūsų šuo greit mokės prašytis į lauką.

Apibendrinkim:

• Šuniukas nori atlikti reikalus visada kai: pamiega, pažaidžia, pavalgo ir neturi ką veikti.
• Šuniukui pradėjus ieškoti tinkamos vietos reikalo atlikimui - nešame šunį į lauką, ten atlikus reikalą džiaugiamės kiek tik galim - giriam, žaidžiam, duodam skanėstų ir sukuriam teigiamą asociaciją - atliksiu reikalus lauke = bus labai linksma.
• Įvykus "avarijai" viską švariai išplaunam ir nusibaudžiam save už žioplumą.
• Pagavus šunį "veiksme" stabdom veiksmą žodžiu ar garsu ir nešam šunį į lauką pabaigti reikalo - skatinam kaip ir pilnai atlikus reikalą lauke.
• Palutes/laikraščius, naudojame tik tuo atveju jei ilgai nebūname namie, klojame juos tik viename kambaryje ir reguliariai keičiame. Jei turime laiko ir būname su šunimi, geriau palučių nenaudojam visai.
• Šuniukų šlapimo pūslė formuojasi iki 8-12mėn. amžiau. Iki tol šunelis ilgai kęsti negali ir jį reikėtų vesti tiek kartų, kiek jam norisi. Nuo 8-12mėn. arba kai pastebit, kad šuo jau gali kęsti ilgiau, veskite į lauką tiek kiek norisi jums patiems.
• Prašymasis į lauką kiekvieno šuns yra skirtingas - pastebėkite savo šuns siunčiamą signalą ir padarykite tai ko šuo nori - išveskite į lauką. Signalui suveikus taip kaip norėjo šuo, jis ims jį kartoti kiekvienu atveju kai norės į lauką.