Erzinantys šuns įpročiai

"Nustok čepsėti. Ar gali nustoti kramtyti nagus? Ar baigsi spoksoti į tą telefoną? Vėl sudėjai indus ne pagal dydį.." Turbūt kiekvienas iš mūsų, gyvenime esame sutikę žmonių, kurie turėjo tam tikrus įpročius, kurių jūs negalėjot pakęsti. Ar pagalvojot, kaip būtų smagu, jei būtų įmanoma juos pakeisti?

Deja, nesu stebukladarė ir neišmokysiu jūsų vyrų nemėtyti kojinių prie lovos, ar žmonų nustoti burbėti, bet..ar jūsų šunys, turi jus erzinančių įpročių? Čia - galiu padėti!

Šuniukas aštriadantis

Viena opiausių jaunų šuniukų problemų  - kandžiojimasis. Šuniukai jauni, toks jų žaidimas, o kad tie dantukai aštrūs ir kanda nei daug nei mažai, maždaug pastoviai, tai čia jau šeimininko bėda.

Ką daryti?

Sprendimo būdas paprastas, tačiau reikalaujantis iš šeimininko tam tikrų taisyklių įvedimo.
1. Jokio žaidimo su šuniu plikomis rankomis. Žaisti turite su žaislais. Ir inicijuoti kandimą (deja, kandimas vistiek bus, toks šuniuko amžius) į žaislą, o ne į ranką.
Kodėl? Žaisdami plikomis rankomis šuniui kuriate įspūdį, kad jūsų rankos - žaislai. Šuo tikrai nežino, galima jums kąsti į tas rankas ar ne, o ką jau kalbėti apie patį žaidimo įkarštį - nėr ten kada galvoti, kur kąsti, o kur ne. Tad turime būti protingesni už savo jaunąjį augintinį ir mokyti jį kąsti į žaislą, o ne į ranką.
2. O ką daryti, jei žaidžiau su žaislu, o tas mažas monstras vistiek pataikė įkąsti į ranką? Čia juokinga, bet aš rimtai, jei taip nutiko - cypkit ir nutraukit žaidimą.
Šuniukai, būdami maži, vadoje žaidžia su savo broliais ir sesėm. Ir tikrai būna, kad vienas kitą užgauna. O ką daro šuniukas, kai jam skauda ir nori parodyti savo žaidimo draugui, kad jam visai nesmagu, nes jį ką tik užgavo? Jis cypia ir daugiau nebežaidžia. Žinot, ką daro tas kuris užgavo? Jis nuliūsta, laukia ir sekantį kartą siūlo žaisti iš naujo. Jei draugas sutinka, jis žaidžia daug daug atsargiau. To reikėtų ir iš jūsų. Jūs tūrėtumėt savo šuniukui, jam suprantama kalba parodyti, kad jis jus užgavo ir jei jis taip žais, jūs su juo nebežaisite.
Kaip tai turėtų atrodyti - jūs pakviečiate šunį žaisti, parodote žaislą, paerzinate, šuo pribėga dūkti, kanda ir pataiko jums į ranką. Jūs aiškiai ir garsiai sucypiat (tiesiog išleiskite aukštą garsą), iš karto patraukiate žaislą, demonstratyviai nusisukate nuo šuns ir minutę absoliučiai ignoruojate (taip visiškai ignoruojate, kad net nežiūrite į jo pusę, nepaisant kaip jis to prašo ir provokuoja) savo augintinį. Po minutės vėl viską kartokite iš naujo. Garantuoju, po pirmų penkių tokių kartų, šuo pradės suprasti, kad jis padaro kąžką, kas priverčia jus nutraukti žaidimą. O žaidimą nutrauki šuo nori? Tikrai ne. Ką daryti, kad žaidimas nenutrūktų? O gi kąsti į žaislą.
3. Beje, kas vistik šuniukui yra rankos? Jau nusprendėm, kad ne žaislas. Sukurkim asociaciją, kad rankos yra gerai, jas reikia saugoti ir branginti. Kaip? Maitinkite šuniuką ne iš indelio, o tiesiai iš rankų. Juk jūs nekąstumėt į ranką kuri jus maitina, ane?

Apibendrinant - žaiskite tik su žaislais (jokių plikų rankų žaidimų vaikystės/paauglystės periode), inicijuokite šuns kandimą į žaislą. Šuniui įkandus į ranką garsiai sucypkite ir nutraukite žaidimą, šuniui atsukite nugarą ir net nežiūrėkite į jo pusę minutę laiko - vėliau žaiskite iš naujo. Maitinkite iš rankų, ne iš dubenėlio.

Šokinėjantis šuo

Ar jūsų šuo buvo užšokęs ant jūsų ir ištepęs jūsų drabužius letenomis kurios ką tik buvo baloje? O ar teko bėgti į parduotuvę pirkti naujų pėdkelnių kai grįžote per pietus išvesti šuns? Teko? Gal ir nugriūti teko kai koks draugiškas 50kg sveriantis šunėkas sumąstė ant jūsų užšokti pasilabinti?

Šunys šokinėja. Jie nori išlaižyti visą jūsų veidą, gauti jūsų dėmesio, jūsų valgomo maisto, pasitikti grįžus namo ir t.t., tačiau ne visiems šis įprotis patinka. Norisi ir savo pėdkelnes išsaugoti ir šiaip likti švariam, ir negriūti ant grindų.

Ką daryt?

Kaip ir pirmasis patarimas buvo pakankamai juokingas, taip ir šios situacijos sprendimas, gan komiškas. Jei šuo šoka ant jūsų - nusisukit.
Viskas labai paprasta. Šuo šoka ant jūsų, nes kažko nori. Jūs nusisukat - šuo nieko negauna.
Šunys mokosi per asociacijas.
Įsivaizduokite, kad jums grįžus namo, šuo užšoka ant jūsų, nes nori jūsų dėmesio. Jūs, jam užšokus, sakot - nu fu koks blogas šuo, ko tu čia ant manęs šokinėji. Nustumiat šunį į šalį, o šis ir vėl ir vėl ir vėl. Kodėl? Nejaugi jis nesuprato, kad man nepatiko?
Atsakymas - šuo gavo ko norėjo. Jis užšoko ir gavo jūsų dėmesio.
Jums atrodo, kad tas nustūmimas ir subarimas, buvo sprendimas kaip šunį atpratinti to nedaryti, o iš tiesų, tai buvo dėmesys šuniui. Nesvarbu, kad jis buvo neigiamas - šuo jūsų kalbos nesupranta. Jis supranta, kad jūs jį palietėt, jūs jam kažką pasakėt (= dėmesys). Jis gavo ko norėjo, vadinasi visus kartus, kai jis norės iš jūsų dėmesio, jis užšoks ir vėl gaus ko norėjęs.
Kodėl nusisukti? Nes tokiu būdu šuniui parodot - iš manęs nieko negausi.  Bent jau ne tokiom priemonėm.
Nusisukus reikia visiškai ignoruoti šunį. Stovėti ramiai, nieko nesakyti, net nežiūrėti į šuns pusę. Jei šis bando vistiek lysti į akis ir šokti iš naujo - vėl nusisukite. Sukitės tiek kartų, kiek reikės, kad šuo susimąstytų - kas čia vyksta??
Kadangi dėmesio šuniui mes norime duoti ne ką mažiau, nei kad jis nori jo gauti - įsiveskime taisyklę - glostau šunį tik tada, kai jo visos keturios pėdos ant grindų.
Bandot paglostyti šunį, šis šoka - nusisukat ir ignoruojat. Šis nurimo ir stovi ant žemės visom keturiom - vėl mėginam glostyti.
Kas bus po kurio laiko? Visose situacijose, kuriose šuo šokinėjo ant jūsų - jis stovės (arba sėdės) ir lauks jūsų dėmesio, nes būtent taip jis jį gauna.

Apibendrinant - glostom šunį tik visomis keturiomis stovintį ant grindinio, o jam mėginant šokti ant mūsų atsukame nugarą ir visiškai ignoruojame visus jo bandymus užšokti.

Slaptas pagalbinis būdas tiems, kurie negali įeiti pro duris, nes šuo jau pametęs protelį iš laimės, grūdasi per duris, kad tik ant jūsų užšokti: ateinate prie durų, pasiimat saują skanėstų, praveriat duris ir metat skanėstus šuniui. Tiesiog, ant grindų, tegu išsibarsto kuo plačiau. Kol šis juos susirinks, jūs spėsit nusiauti batus, pasikabinti striukę, susirasti savo šliures ir užkaisti arbatinį. Šuo baigs rinkti maistą, o ta didžioji emocija dėl grįžtančio šeimininko jau bus išblėsus. Paglostom šunį kuris stovi visomis keturiomis ant grindų - Labas, šunie, štai aš ir grįžau namo, net nepastebėjai, ane?


Ar jis ištroškęs meilės?


Jei šis vaizdelis jums gerai pažįstamas ir turit šunį, kuris mėgsta, pavadinkim jodinėti, ant jūsų kojos, rankos ar galvos, galiu jus nustebinti - turit emocingą šunį, kuris tai daro vedamas aukštų emocijų. Ir ne, greičiausiai su meile čia jokių sąsajų nėra.
Vieniems tai gali atrodyti juokinga, kitiems tai erzinantis šuns įprotis. Visai nejuokinga tiems, kurie augina dogą, kuris sumąsto joti ant šeimoje augančio vaiko, o smagiai pasijuokti gali šeimyna, kurių jorkšyras mėgsta joti ant pagalvės. Jei rimtai, tai nėra juokingas dalykas. Tai sukilusių emocijų padarinys. Taip taip, ne jojimas čia problema, jojimas jau pasėkmė.

Pamėginkim pagalvoti, kada jūsų šuo tai daro? Kas vyksta kelias akimirkas iki jam (beje nebūtinai jam, taip ir patelės daro, "jam" turiu omeny šuniui) pradedant joti? Gal atėjo svečiai? Gal jums kažkas paskambino ir jūs atsiliepėte į skambutį? Gal darote mankštą namuose?
Šis klausimas svarbus dėl to, kad galėtumėt nuspėti savo šunį. Jums reikia žinoti, kokios situacijos verčia jūsų šunį sunerimti ir būtent tuo momentu šunį mokyti ramybės.

Jei tai būtų žmogiškas pavyzdys, įsivaizduokite, kad prieš kiekvieną pokalbį su savo viršininku jus ima nežmoniškas jaudulys. Visiškai nesvarbu, ar pokalbis yra apie algos pakėlimą (teigiamas) ar blogus jūsų rezultatus (neigiamas), jaudulys vistiek yra. Laukdami savo viršininko turite dvi išeitis - panikuoti, graužtis nagus, melstis ir beveik prieiti prie isterijos (šuniškas jojimas) arba susiimti, giliai kvėpuoti ir nuteikti save, kad viskas bus gerai (išmokimas save nuraminti stresinėj situacijoj).

Raskite priežastį, kada šuo joja, dėl ko, kas jį priveda iki tos būsenos.
Kai jau žinote, kad pvz. suskambus durų skambučiui, kas reiškia, kad kažkas ateis į namus, šuo jos ant jūsų, ramiai pasidėkite šuns kilimėlį netoliese durų, paprašykite šeimos nario išeiti į lauką ir paskambinti į duris. Skambutis, šuo jau lekia link jūsų, jūs jį paimate už antkaklio ir nuvedate ant jo kilimėlio su komanda "vieta" (žinoma, prieš tai reikia šunį šios komandos išmokyti, o jei trumpai, ši komanda reiškia eini į vietą ir ten nusiramini, išeiti iš ten galėsi tik ramus).

Visumoj - kiekvieną kartą, kai jūsų šuo jau bus pakeliui į jojimą (arba jau pradėjo, bet visada geriau prieš visą veiksmą), siųskite jį į vietą. Jei neina, nuveskite. Tegu atsigula ir raminasi. Jei šuo šoka ir bando viską daryti iš naujo - vėl veskite į vietą. Ši komanda pradės veikti taip kaip jūs norite tik tada, kai pasieksite savo tikslą - nusiunčiau į vietą, kad NEJOTUM ir kad NUSIRAMINTUM. Kol šie tikslai nepasiekti - guli vietoje. Jei šuo išeina ir joja - grąžinam atgal, tikslas nepasiektas. Jei šuo išeina ir eina į kitą kambarį (arba daro bet ką kitą, bet nejoja vėl), tikslas pasiektas - šuo nurimo ir nejoja. Tad kiekvieną kartą, kai sukyla emocijos, šuo turi eiti ramintis.
Ko galėtumėt tikėtis? Dviejų dalykų - šuo nebejos ir šuo išmoks ramintis pats, t.y. pajaus, kad emocijų per daug ir pats eis gultis į savo vietą kol nurims.

Suniokoti namai

Dažnas šeimininkas turi problemą - likęs vienas šuo viską graužia. Kasrytinis ritualas, prieš išeinant į darbą, paslėpti viską, kas galėtų sudominti jūsų šunį, jau pabodo, o ir ne visada padeda. Daiktų darosi jau taip gaila, kad nebežinot ir ko imtis...

Visų pirma - kodėl šunys graužia daiktus?
Jei kalbame apie vienus namuose paliktus augintinius, didžiąją dalį tų graužikų sudaro šunys, jaučiantys išsiskyrimo nerimą. Tai reiškia, kad jums išėjus, šuo lieka vienas ir panikuoja, kad jūs jį palikot su visam, greičiausiai niekada nebegrįšit ir tai buvo paskutinis kartas kai jūs matėtės. Taip, galėtumėt sakyti Aš juk kasdien sugrįžtu, ko jis nervuojasi, tačiau šuo kasdien gali galvoti, kad VAT jau šiandien tai tikrai šakės, mane paliko.

Tai kodėl graužia? Kramtymas yra vienas iš šunų nusiraminimo būdų. Panašiai kaip verkiančiam vaikui duodame čiulptuką ir jis jį nuramina, taip šuo ima jūsų batą ir kramtydamas nurimsta.
Kita dažna problema, kad šuniui nė kiek neįdomu, jūs išėjot ir ar jūs grįšit, jokio išsiskyrimo nerimo jam nėra, tačiau: kiekvieną kartą, kai per vitrininį (tokį kur nuo grindų iki lubų, bet aišku nebūtinai tokį) langą pamatau atskridusią varną (ar praeinantį katiną, ar tiesiog ruduo ir skraido lapai), aš pametu protelį, puolu panikuoti ir vėl ką darau? Ieškau nusiraminimo. Šį kartą jį radau nuvalgęs medinę stalo koją. Ne dėl to, kad norėjau ar buvo skanu, kitaip negalėjau nurimti.

Ar jaučiate, kur linkstu? Tai jaudulys ir emocijos, štai kas verčia šunis niokoti jūsų namus.

Sprendimo būdų čia daug ir jie visi galėtų būti naudojami vienu metu.
1. Išeidami palikite šuniui veiklos. Geriausiai padeda žaislai, skirti kramtymui. Parduotuvėse apstu pasirinkimo. Tai žaislai, į kuriuos galima įdėti skanėstų ir šuniui reikia juos išsikrapštyti (KONG ar bet kokie kitokie). Kodėl jie gerai? Su tokiu žaislu laimime ir mes ir šunys - mes išsaugome savo daiktus, o šuo gauna nusiraminimą kramtydamas. Dažniausiai, kokybiški žaislai yra beveik nesunaikinami, tad jų pakaks ilgam. Jei šuo greit juos išsikrapšto, palikite juos kelis, turės užsiėmimo ilgesniam laikui.
2. Nepalikite jokių vitrininių langų, palangių ar pan., t.y. vietų, kur šuo gali pamatyti kažką, kas jį suerzintų, atvirų. Užtraukite užuolaidas, žaliuzes ir pan. Jums išėjus, šuo turėtų sudoroti visus jam paliktus maisto prikimštus žaislus ir eiti ramiai miegoti, o ne ieškoti kur čia kas ne taip ir nervuotis.
3. Kiek galėdami daugiau iškraukite šunį prieš paliekant jį vieną namuose. Šunis puikiai iškrauna protinė veikla, tad išėję pasivaikščioti ryte, pažaiskite su šuniu uostymo žaidimų (pvz. skanėstų paieška žolėje), pamėtykite pagaliuką su komanda atnešk ir pasikartokite bendro paklusnumo komandas. Šuo išeikvos daugiau energijos su jumis, mažiau jos liks namuose.
4. Ribokite erdvę arba naudokite narvą. Ribota erdvė šuniui yra sveikiau, nei viso buto teritorija. Kaip sakant, kuo mažiau vietos išprotėjimui bus, tuo geriau visiems. Narvas yra sveika kiekvienam šuniui, tai jo ramybės tvirtovė, jo namas. Kai šeimininkas išeina į darbą, aš einu į narvą ir ten miegu, nes daugiau nėra ko veikti. Visas "vakarėlis" yra tada, kai šeimininkas namuose.

Sudėkime viską į vieną - iškrauname šunį lauke, namuose ribojame erdvę, nepaliekame atvirų langų, kurie galėtų erzinti šunį, prikemšame kelis žaislus skanėstais, numetam juos šuniui ir keliaujame į darbą.
Beje, venkite didelių atsisveikinimo ceremonijų, jos šunims taip pat sukelia stresą.Tebunie tie žaislai, kuriuos duodate ir būna jūsų smagus atsisveikinimas be žodžių.

                 Turit kitokių problemų? Drąsiai rašykit komentarą ir pasistengsiu jums padėti!

Bailiukas šuniukas

Vieniems šunų šeimininkams tenka džiaugsmas ir vargas turėti patį drąsiausią šunį pasaulyje, o kitiems priešingai, tenka šunyčiai, kurie bijo visko, kas šiame gyvenime jį supa...

Nei vienu variantu nėra lengva - drąsuolis šuo lipa ant visų ir visko ką sutinka kelyje, loja, graužia ir daro viską, kad tik gautų kuo daugiau dėmesio, na, o bailiukas pradeda drebėti net ir lapeliui nukritus nuo medžio, nors šis nei jo palietė, nei kokį garsą išleido...
Šį kartą pamėginkim suprasti kaip galime padėti jūsų bailiukui šuniukui.

Kodėl šuo bijo?

Šuniška baimė yra visiškai tikra ir nepaisant to, kad šeimininkui gali atrodyti visiškai nepagrįsta, nereikėtų tos baimės nuvertinti.
Įsivaizduokime, kad į namus atkeliavo jaunutis šuniukas, dar neturėjęs jokios patirties šiame dideliame pasaulyje, tačiau jau įkurdintas jūsų bute.
Jis gauna savo guolį, vandens, maisto, bando suprasti kas jūs toks esate, ar jūs jam norite gero ar blogo ir t.t. Kadangi viskas yra labai nauja, šuniukas gali kiek stresuoti, nedrįsti valgyti, bėgti nuo žmogaus. O šeimininkas, norėdamas paniūrkyti tą pūkų kamuoliuką, bėga, gaudo, ima jį į rankas. Šuo stresuoja, pradeda išsisukinėti, inkšti, gal net paurzgia. Šuo mažiukas, jaunas, tad šeimininkui tai tik sukelia juoką.
Tada šeimininkas sumąsto, kad reikia naująjį šeimos narį išvesti į lauką pasivaikščioti. Atidaro duris į laiptinę, šuniukas pajaučia keistą skersvejį ir nors dar nespėjo priprasti prie naujų namų, pamato dar vieną, greičiausiai tamsią, šaltą patalpą..laiptinę. Staiga prišoka šeimininkas su antkakliu ir pavadžiu, mažylis ir vėl išsigandęs paurzgia, kad šis nuo jo atstotų, bet jam vistiek yra užsegamas antkaklis ir..keliaujame į laiptinę.
Šuo neina. Stovi kaip ožys ir neina. Šeimininką jau kiek ima nervas, bando šunį patempti. Vistiek nesigauna, tad nusprendžiama šunį imti ant rankų ir išnešti į lauką.

Kas tuo tarpu dedasi šuns galvoje? Ką tik atėjau į baisius, man nepažįstamus namus, tas žmogus prie manęs lenda ir mane niūrko, jis per prievartą ištempė mane į tą baisią patalpą, o vėliau išnešė į lauką kur viskas dar šimtą kartų baisiau nei viskas ką mačiau iki šiol. Negana to, užmovė man kažkokią virvę ir net neleido nuo jo pabėgti į saugesnę vietą...

Nedrąsiai apėjus aplink namą, šuniukas grįžęs namo atlieka visus reikalus ant naujo šeimininko kilimo ir subartas, nes MES JUK KĄ TIK IŠ LAUKO bėga gult į savo vietą ir tikisi, kad daugiau tokia baisi diena neišauš niekada.
Deja, bet išaušta ir viskas vėl kartojasi iš naujo. Ir vietoj to, kad lengvėtų, darosi tik sunkiau, nes atsiranda vis naujų veidų, naujų gatvių, naujų gyvūnų, naujų kvapų..

Įsivaizduokim stiklinę.
Ji tuščia = šuo ramus.
Šuo atsidūrė naujuose namuose, įgavo šiek tiek streso. Stiklinė papilnėjo.
Šuo prieš savo valią (bando nusisukti, pabėgti, urzgia) yra glostomas, kasomas, kilnojamas. Stiklinė papilnėjo.
Šuniui uždedamas antkaklis ir atidaromos durys į laiptinę. Stiklinė papilnėjo.
Šuo per prievartą tempiamas į laiptinę. Stiklinė jau beveik pilna.
Šuo ant rankų, kurių bijo, išnešamas ir padedamas ant žemės, aplink zuja automobiliai, kiti žmonės, garsai, kvapai ir... stiklinė jau tiek pilna, kad viskas bėga per kraštus.

Ką norėjau pasakyti, tai kad baimė sumuojasi. Kiekvienas mes turime savo ribą, kiek dar galime iškęsti ir kiek jau bus virš mūsų ribų.
Jei šuo iš prigimties yra bailus, o šeimininkas to nesuprasdamas ir nepastebėdamas šuns kūno kalbos, verčia jį būti virš savo baimės ribų, galimi du variantai - agresyvus šuo arba visko bijantis šuo.
Tad išvada - šeimininkai, nežinantys kaip auginti savo šunį, padaro jį bailiu/agresyviu. Nespecialiai, bet iš nežinojimo.

Šunų kūno kalba

Mokėti skaityti ir suprasti šunų kūno kalbą privalo kiekvienas atsakingas šeimininkas. Šunys mums siunčia begales signalų, kurie mums parodo, kaip tuo metu šuo jaučiasi - ar yra įsitempęs ir norėtų gauti daugiau erdvės, ar yra nusiteikęs žaisti, ar yra nusiteikęs susipažinti su nauju žmogumi ir t.t. Matydami ir suprasdami ką šuo nori pasakyti, galite daryti išvadas.
Pvz. Jei norite, kad jūsų šuo susipažintų su jūsų draugu, kurį mato pirmąsyk, pažiūrėkite į šunį.

• Jei šis, pamatęs besiartinantį jūsų draugą, nusuka galvą, suglaudžia ausis ir pradeda laižytis - tai ženklai, kad jūsų draugui reikėtų atsitraukti ir suteikti šuniui daugiau erdvės - šuo nėra nusiteikęs susipažinti, kažkas jį verčia nerimauti. 
• Visai kas kita, jei jūsų draugas artintųsi prie šuns, o šuo plačiai atvėręs burną, iškišęs liežuvį, kvėpuotų, kūnas būtų atsipalaidavęs, ausys neįtemptos - prašom, eikit ir pažindinkitės, šuo nusiteikęs bendrauti. 

Taigi, kokių ženklų reikia laukti ir tikėtis geruoju atveju ir ką išvydus, reikėtų palikti šunį ramybėje?

Ženklai, kad šuo jaučiasi įsitempęs:

Nenatūralus žiovulys (šuo bando žiovauti, tačiau negali to padaryti iki galo)

Laižymasis (šuo, išvydęs jį neraminantį objektą, sučiaupęs burną, kartas nuo karto nevalingai apsilaižo)

;

Galvos nusukimas (šuo nusuka galvą, kai link jo kažkas artinasi)

Užčiaupti nasrai (šuo laiko tvirtai užčiaupęs nasrus)
Įtempti raumenys (šuo akivaizdžiai sustingęs ir visas kūnas įtemptas, kietas)

Kasymasis (šuo, išvydęs jį neraminantį objektą arba atsidūręs nemalonioje jam situacijoje, pradeda nervingai kasytis)

Žemės uostymas (šuo, pamatęs kažką kas jį priverčia sunerimti, pradeda uostyti žemę, tačiau akimis vistiek stebi objektą)

Aiškiai matomas akių baltymas

Visi šie ženklai pasireiškia tuo atveju, jei šuo atsiduria jam nepatogioje situacijoje, sunerimsta ir mėgina pats save nuraminti. Tai įtampos mažinimo ženklai. Jei kada pastebite savo šunį atliekant vieną iš šių veiksmų - duokite šuniui erdvės. Pamėginkite suprasti, kokioms aplinkybėms esant, šuo pradėjo rodyti šiuos ženklus ir tą aplinkybę šalinkite.

Pamoka Nr. 1 stebėkite savo šunį ir stenkitės suprasti, kada jūsų šuo atsiduria situacijoje kuri jį gąsdina. Išvydę ženklą, stenkitės šunį "išlaisvinti" iš situacijos - visų pirma padidinkite atstumą nuo to objekto, kuris sukėlė tokią reakciją, netempkite šuns per prievartą arčiau, stenkitės šunį raminti savo žodžiais, ramiu glostymu.

Šuo viską turi daryti savo noru - jei norės susipažinti su žmogum - pats prieis, nenorės - neverskite to daryti per prievartą.

Jei pirmos pamokos nepastebėjot, arba pastebėjot, tačiau nusprendėt tai praignoruoti, jūsų šuo rodys sekančius ženklus - tai tas pats galvos nusukimas, įtempti raumenys ar aiškiai matomi akių baltymai, tačiau šioje stadijoje jau aptinkame ir tokių ženklų, kurie nebe įspėja mus, kad šuo bando nusiraminti, o byloja apie didelę baimę:

Susigūžimas, noras atrodyti mažesniu

Lėti judesiai (šuo sąmoningai juda labai sulėtintai)

Cypimas, drebulys 

Uodegos nuleidimas, slėpimas

Štai ir ta stadija, kai šuo jau bijo ir viskas priklauso tik nuo šeimininko. Tai yra esminė vieta, kurioje svarbus šeimininko pasirinkimas, nuo kurio priklausys visas tolimesnis šuns elgesys.
Priklausomai nuo to, ko šuo bijo, scenarijai galėtų būti du. Įsivaizduokim, kad šuo bijo į namus atėjusio žmogaus. Šuo parodė visus aukščiau pademonstruotus ženklus, kai žmogus bandė prie jo prieiti ir paglostyti.

Scenarijus Nr. 1. Šuo jau išnaudojo visus jam žinomus ženklus, kuriuos galėjo pademonstruoti, kad žmogysta susiprastų, jog šuo bijo, bet žmogus nieko nepastebėjo. Jis ir toliau tiesia ranką į šunį ir nepaisydamas nieko, eina sveikintis su šuniu. Šuo įspraustas į kampą, ranka pasiekia šunį, šuo paskendęs visiškoj baimėj, pradeda urgzti, o žmogui nesureagavus - kanda į ranką. (Pamenat istoriją apie pilnėjančią stiklinę?)

Scenarijus Nr. 2. Šuo jau išnaudojo visus jam žinomus ženklus, kuriuos galėjo pademonstruoti, kad žmogysta susiprastų, jog šuo bijo. Šeimininkas, pamatęs siunčiamus signalus, paprašo žmogaus, kad šis suteiktų šuniui erdvės ir nekreiptų į jį dėmesio, nesistengtų lysti į akis ir bandyti komunikuoti. Po kurio laiko, šuo, vedamas smalsumo, pats atsargiai prieina prie žmogaus, pauosto ranką, atsargiai pažiūri ir nueina į šoną. Nuėjęs šuo nusipurto ir vėl bando eiti prie žmogaus. Šį kartą eina jau drąsiau, pauosto ilgiau. Vėl nueina į šoną, padaro pauzę. Šuo vėl eina prie naujo žmogaus - jis pasiruošęs susipažinti. Žmogus gali duoti skanėstą ir toliau stebėti šunį, jei šis leidžia, galima bandyti jį paglostyti (patartina glostyti kaklą, šoną, bet ne galvą) ar pažaisti.

Taigi taigi, manau visiems aišku, kuriuo scenarijumi reikėtų vadovautis. Dabar klausimas, tik kodėl ir ką ten tas šuo veikė, ko jis vaikščiojo pirmyn atgal, purtėsi ir pan.?

Pamoka Nr. 2. Leiskite šuniui rinktis pačiam - ar jis nori susipažinti ar jam reikia laiko nusiteikti. Šunys jaučia savo būklę, tad tik jie geriausiai ir žino kaip jiems elgtis. Šuo turi prieiti pats, savo noru, be jokio jūsų skatinimo ar vertimo. Vedamas smalsumo šuo susikaupia ir prieina prie jį gąsdinančio objekto, jį pauosto, kas reiškia, kad bando susipažinti ir greit atsitraukia. Atsitraukęs šuo nusipurto, kas reiškia, jog atsikrato ką tik jausta įtampa ir padaro pauzę. Pauzės labai svarbu. Įtampos nebėra, šuo bando eiti vėl iš naujo. Taip keletą kartų ir štai šuo pats, savo ruožtu yra pasirinkęs bendrauti, o ne slėptis. Leiskite šuniui priimti sprendimą pačiam, duokite jam laiko, erdvės ir visko ko tik reikės, nes elgdamiesi priešingai, kursite atvirkštinį rezultatą.

Žmogiškas pavyzdys kaip tam tikros patirtys gali keisti visą gyvenimą

Jei jūs vaikystėje, stovėjote ant lieptelio virš vandens ir žiūrėjote į vandenį, kuris jus, dėl neaiškių priežasčių labai gąsdino (jūs nežinojot koks jausmas yra sušlapti, jūs nemokėjot plaukti, nežinojot koks ten gylis, kokia vandens temperatūra ir t.t.) ir bijojote nuo tiltelio šokti, o kažkas priėjęs iš nugaros, jus ėmė ir įstūmė... Ar gali būti, kad dabar visą likusį gyvenimą bijosite vandens?
O kas, jei tuo metu, kai jūs dar nedrąsiai žiūrėjote į vandenį, būtumėt patys, savo noru, kad ir po vieną milimetrą per valandą, bridę į vandenį, po truputį su juo susipažįstant ir suprantant, kad nieko baisaus kaip ir nėra... Gal vėliau visą gyvenimą sietumėt su vandeniu ir taptumėt plaukimo čempionu?


Bailio reabilitacija

Jei baimės ženklus sužinojot tik dabar ir šeimoje jau turite bailį šunį, reikėtų jį reabilituoti.
O kaip tai padaryti?

Visų pirma reikia suprasti - ko šuo bijo?

Antra - kur yra baimės pradžios taškas?

Žinant šiuos atsakymus, reikia pradėti keisti įsisenėjusias šuns asociacijas.

Dažnai šeimininkai susiduria su atrodo juokinga, bet rimta baime - šuo bijo eiti į lauką.

Jei jūs auginate šunį, kuris bijo eiti į lauką, turite suprasti, kur prasideda ta baimė - kai šuo pamato pavadėlį? Kai uždedate antkaklį? Kai atidarote duris į laiptinę? Lifte?  Suraskite baimės tašką.

Įsivaizduokim, kad šuo pradeda bijoti lauko tuo metu, kai pamato liftą. Baisus baisus, mažas kambarėlis kur durys automatiškai užsidaro ir kažkaip mistiškai nukelia į kitą aukštą..žodžiu, dažnam žmogui, tad ką jau kalbėti apie šunis, keliantis siaubą reikalas.

Prisiminkim istoriją kaip jus nustuma į vandenį, kurio jūs bijote ir vėliau visam gyvenimui turite vandens baimę.

Išsiveskim alkaną šunį į laiptinę. Visai ne tuo metu, kai ruošiamės eiti į lauką, o tik tam, kad pasimokyti. Į liftą nelipsim (nuo tiltelio nestumkit).
Duokite šuniui valgyti tiesiog stovint prie lifto. Gali būti, kad šuo atsisakys. Nepergyvenkit ir eikit namo. Grįžkit prie lifto tada kai būsite nusiteikę abu ir mėginkite iš naujo. Esmė, kad šuo turi pavalgyti būdamas šalia lifto, niekur kitur maisto neduokite. Tai gali trūkti ir kelias dienas, tad nenuleiskite rankų ir neduokite valgyti niekur kitur, tik ten.

Šuns galvoje susidėlios "saugių vietų žemėlapis". Tą žemėlapį jūs piešite jam su maistu - kur valgau, ten jau galiu atsipalaiduoti. Jei išlauksite ir sugebėsite pamaitinti šunį prie lifto - ta erdvė šuns galvoje nusispalvins žaliai - ten saugu. Jei neišlauksit, nuleisit rankas ir nepavalgę šioj vietoj nueisite į liftą, nieko, kas parašyta toliau, galite ir nebedaryti, nes jūs ką tik nustumėt žmogų bijantį vandens tiesiai į vandens gilumą (turbūt pamiršot, kad jis turėjo su vandeniu susipažinti savo noru, nors ir po vieną milimetrą...).

Jei jau valgote prie lifto - puiku! Pamenate, kaip šuo bijodamas, bet nueina pauostyti nepažįstamo žmogaus, o vėliau bėga nuo jo, kad padarytų pauzę? Darom tą patį su liftu.
Atidarom liftą, įeinam į jį patys, o šuniui leidžiam rinktis - eiti kartu ar ne. Su savimi turėkite skanėstų. Laukite kiek reikės. Jei šuo įeis - duokit skanėstą ir iš karto išeikite iš lifto kartu su šuniu. Išėjus, šalia lifto stebėkite šunį - gal jis nusipurto, nusižiovauja ar dar kažką padaro? Pasidžiaukite savo šuniu, pagirkite, kad šis yra šaunuolis. Kai būsite pasiruošę - vėl kartokite užėjimą į liftą, laukite šuns. Šiam užėjus duokite skanėstą ir ramiai išeikite iš lifto. Džiaukitės. Kai kažkelintą kartą jums užėjus į liftą šuo drąsiai eis iš paskos - jūsų tikslas pasiektas - dar viena žalia zona šuns žemėlapyje!

Einam po milimetrą toliau. Jei jau galite drąsiai keliauti prie lifto ir į jį įeiti, toliau viskas labai paprasta. Režisuojame lifto durų užsidarymą, tai dar vienas milimetras šuns žemėlapyje. Durys užsidaro - duodame skanėstų. Jei reikės, duokite nors ir šimtą skanėstų. Nusileiskite ar pakilkite kelis aukštus, kad nebūtų ilgo būvimo lifte. Liftui sustojus, ramiai išeikite ir vėl duokite šuniui skanėstų už ištvermę. Taip pasivažinėkite tiek kartų, po kiek matysite, kad šuniui vykimas liftu baimės nebekelia. Dar viena žalia zona.

Ar supratote visą esmę? Kiekvienas naujas žingsnis turi nusispalvinti žaliai, kad galėtumėte žengti sekantį. Taip pat elkitės nusileidę liftu ir išeidami iš laiptinės. Pradžioje tik atidarykite duris ir jau duokite skanėstą - iš karto pro jas neikite. Dar kart atidarykite ir vėl duokite skanėstą. Taip darykite kol šuo nebebijos durų atidarymo, o kai nebebijos atidarymo, dirbkite su slenksčio perėjimu ir atsidūrimu lauke. Vėl taip pat, po žingsniuką.

Taip po truputį - jūs jau lauke. O kas ten?
Gali būti, kad šuo susigūš ir pasislėps už jūsų. Tokiu atveju, susiraskite saugią, ramią vietą. Prisėskite. Šuo tikrai atsisakys valgyti, tad maistu jo nemotyvuosite. Sėdėkite nieko neveikdami, galite šunį ramiai paglostyti ir laukite. Ko? Kol šuo po truputį pradės pats domėtis aplinka - žengs žingsnelį toliau, pauostys žolę ir pan. Laukite, kol jis norės susipažinti su aplinka ir didins spindulį, kiek erdvės jis nori pažinti. Stebėkite ir klausykite šuns, leiskite jam eiti visur, kur jis nori (pamenate - į vandenį, savo noru, kad ir labai lėtai, bet galima nueiti ir tapti plaukimo čempionu).

Kai saugusis žemėlapis dar padidės, lauke turi būti viskas, ką galėtų šuo gauti geriausio - glostykite, žaiskite, duokite visos dienos maisto normą (būtina maitinti tik lauke, ne namie) ir darykite viską, kad šuo susikurtų asociaciją - lauke yra saugu, smagu ir sotu! O ką veikti namuose? Namuose ramybės metas, ten reikia miegoti, ilsėtis.

Tokiu būdu galima šunį reabilituoti ir pakeisti jo įsisenėjusias asociacijas. Būdas tinkamas kone visoms baimės situacijoms - po truputį, su maistu ir gera, ramia nuotaika, neperspaudžiant ir leidžiant rinktis pačiam šuniui - rezultatas garantuotas. Beje, rami šeimininko būsena šuniui be galo padeda, tad reikia stengtis ir pačiam nestresuoti.

Jei turite konkrečių baimių ir nežinote ar tikrai pavyks jų atsikratyti, drąsiai rašykite komentarus, pasikalbėsime kaip kokioje situacijoje būtų galima veikti.

Taip pat paminėsiu, kad kaip pagalbinę priemonę galima naudoti įvairius kvapus, žaislus ir pan., kas taip pat ramina ir padeda šuniui greičiau nurimti, bet apie tai - vėliau.

Beje, kalbant apie šunų kūno kalbą - ar žinot kaip atrodo laimingas, atsipalaidavęs ir draugauti nusiteikęs šuo? Štai taip:

Šuo vedžioja šeimininką

Kone kiekvienas šeimininkas, planuodamas šuns atsiradimą šeimoje, tyliai svajoja apie gražius, atpalaiduojančius pasivaikščiojimus su šuniu.
Įsivaizduojame, kaip išeisime į parką, nupėdinsim iki parduotuvės, pasivaikščiosime miškelyje ir pakvėpuosim grynu oru.
Štai šuo jau namuose, segam pavadėlį, išeinam į lauką ir prasideda tai, ko visai nesitikėjome - šuo pametė protelį, turbūt pamiršo, kad kitam pavadžio gale yra šeimininkas, užsimanė išuostyti viską kas yra aplinkui, nesvarbu tie objektai stacionarūs ar juda, tempia, smaugia pats save kiek galėdamas, o šeimininkas daro viską ką sugeba - bara balsu, bėga iš paskos, tempia pavadį atgal ir t.t.
Po kelių tokių pasivaikčiojimų darom išvadą - reikia pirkti "flexi" (laisvai vaikštantį, inercinį) pavadėlį.

Kad mažai nepasirodytų, perkam iš karto ne trumpesnį nei 5 metrų, segam, einam į lauką ir... šuo išnaudoja 5 metrus ir VĖL tempia. Taip, pasivaikšiojimas kiek palengvėjo šeimininkui, nes tuo laiku kai šuo nėra išnaudojęs viso pavadžio, šeimininkas tempimo nejaučia, dėl to gali sau leisti atsipalaiduoti, bet tempimas niekur nedingo.
Kažkada sumąstom nueiti į miesto šventę, o ten - žmonių daug, šurmulys, kiti šunys, vaikai - reikia segti trumpą pavadį.
Kokios nuotaikos šventėje su besitampančiu šuniu? Gerai pasportavę, susigadinę visą įmanomą nuotaiką, grįžtat namo ir konstatuojat faktą - mano šuo nemoka normaliai vaikščioti. Tiesiog nemoka.

Pažįstama istorija?

Jei taip, bandom suprasti kas vyksta ir kodėl.

Šuo negimė su pavadėliu

Šviežiai iškepti šeimininkai kažkodėl galvoja, kad pasivaikščiojimas su pavadžiu šuniui yra savaime suprantamas dalykas. Anaiptol. Šuo negimė su pavadėliu ir tai, kad jūs jį segat jam atrodo mažų mažiausiai nepatogu ir keista.
Šuo, nemokomas gražaus ėjimo, pradeda darytis savas išvadas ir pats išmoksta vaikščioti taip, kaip jam atrodo, kad reikia.
Labai svarbi taisyklė, kuri su šunimis veikia visur - Šunys daro tai kas veikia.

Ta dvikojė būtybė uždėjo man kažkokią virvę, kuri man leidžia nutolti nuo jo kokius 2 metrus, save prisisegė prie kito galo ir kaip koks inkaras tysiasi iš paskos. O man taigi viskas įdomu! Pažiūrėk kiek čia visko naujo, kaip viskas kvepia! Man reikia viską iššniukštinėti, bet šeimininkas ant manęs kažkodėl pyksta..šaukia..neleidžia nieko žiūrinėti..kodėėėl? Tempsiu jį stipriau. O! Žiūrėk koks kelmas, reikia jį pauostyti. Iš visų jėgų pirmyn! Pavyko! Tai va kaip reikia su tuo šeimininku elgtis, kai man kažkas įdomu, reikia suimti visas jėgas ir jį nutempti iš paskos savęs. Taip gausiu viską!

Tad darome išvadą nr. 1. Jei šuo tempdamas pavadėlį gauna už tai apdovanojimą, tai jį nesąmoningai moko kartoti elgesį. (Prisiminkim - šunys daro tai kas veikia).
Apdovanojimas nebūtinai yra kažkas iš jūsų rankų. Pvz. Šuo labai norėjo pasisveikinti su kitu šuniu. Tempė jus ir jam pavyko prieiti prie šuns. Tempimas = apdovanojimas pasisveikinant su kitu šuniu. Kitas pvz. ėjote gražiai, užuodė rujojančios kalės kvapą, pradėjo jus tempti, rado kvapą. Tempimas = galimybė uostyti.
Tokie ir visi kiti buitiniai apdovanojimai, kuriuos susikuria pats šuo, šunį kiekviename žingsnyje moko tempti, nes per tempimą, jis gauna viską ko tik nori. Palaipsniui šuniui tempimas tampa tokiu įprastu dalyku, kad jis net nebežino, kad įmanoma vaikščioti kitaip, nes jei netempsiu - nieko negausiu.

Flexi pavadėliam NE

Dažnas šeimininkas, susidūręs su pavadėlio tempimo problema, ją bando spręsti nusipirkęs laisvai slankiojantį pavadėlį. Atrodo kaip ir logiška, jei šuo tempia, vadinasi jam trūksta erdvės - tokias išvadas daro šeimininkas tikėdamasis, kad naujasis pavadėlis padės išspręsti problemą. Tačiau kas vyksta šuniui užsegus šį pavadį?
Šuo nuolatos mokomas tempti. Jei praeitoj aprašytoj situacijoj šuo gauna apdovanojimą patempęs, tai su laisvai slankiojančiu pavadėliu, kiekvienas žingsnis tampa apdovanojimu ir ne kaip kitaip, o tik ant įtampos.
Tas pavadėlis visuomet yra įtemptas. Gali atrodyti, kad ten įtampos nėra arba ji labai minimali, tačiau šunys paprasti - įtempta arba ne, o šis pavadėlis niekad neatsipalaiduoja. Tad kas vyksta? Šuo, jausdamas įtampą, kiekviename žingsnyje mokosi tempti. Visas pasivaikščiojimas tampa nuolatinė įtampa. Šunys jaučia tempimą ir nežino kada tai baigsis, kiek ten tų metrų bebūtų, kiekvienas jis yra tempime ir dar negana to, per daug įsibėgėjus viskas vainikuojama vienu stipriu užsikirtimu.
Ar jūs norėtumėt vaikščioti nuolatos jausdami kažką jūs tempiančio atgal? Nemanau.
Tad išvada nr. 2. Flexi pavadėlis moko tempimo, o ne gražaus pasivaikščiojimo.

Beje, jei jūsų šuo ramaus būdo ir visai nelinkęs į tempimą - naudokite šiuos pavadžius kiek širdis geidžia, viskas bus gerai. Jie nerekomenduojami tik šunims tempikams.

Antkaklis ar petnešos?

Neišsigąskit, viskas gerai yra tiek su jūsų naudojamu antkakliu ar petnešom. Kartais šunys, susieja tam tikrus dalykus ir pasidaro išvadas. Pvz. visuomet vaikštant lauke su antkakliu ir visuomet einant įtemptu pavadėliu, šuo antkaklį susieja su įtampa. Šeimininkui, norinčiam pakeisti šuns elgesį, dažnai labai palengvina visą darbą amunicijos pakeitimas. Pvz. antkaklį pakeitus petnešomis. Šuo su petnešomis jaučiasi visai kitaip, o tai puiki proga mokytis vaikščioti visiskai nuo nulio, su naujom petnešom, kurios dar neturi jokios asociacijos.
Kadangi didžioji dalis šeimininkų naudoja būtent antkaklius, pasakoju, kaip galima būtų keisti įsisenėjusius įpročius.

Petnešos, pačios iš savęs šuniui suteikia visai kitokį jausmą. Dingsta įtampa kuri jautėsi ant kaklo, nebėra erzinančio smaugimo, dusimo.

Svarbu pasirinkti tinkamas petnešas - jos būtinai turi būti su prisegimu priekyje. Kodėl priekyje?
Jei segsime šunį prie ant nugaros esančios sągties - tai patogiausia vieta šuniui išnaudoti visas jėgas tempimui. Svoris, kurį reikia tempti pasiskirsto taip patogiai, kad šuo net mėgaujasi tempimu, krūtinė platėja, šuo sportuoja, o jums nuo to tik sunkiau.
Priekyje segamas pavadėlis padaro juokingą asociaciją pats savaime. Įsivaiduokim, prisegėm šunį iš priekio. Pradedam eiti. Šuo nieko nesuprasdamas pradeda lėkti į priekį ir staiga BUUUM įtampa ir stiprus pasisukimas į šoną. Pasibaigus pavadėlio ilgiui, o šeimininkui esant už šuns, šeimininkui net nereikia nieko daryti, šuo savaime pajaučia tempimą į šoną, kuris sukelia diskomfortą ir šuo sąmoningai pradeda lėtinti tempą, nes tas pastovus tempimas į šoną yra labai nepatogus ėjimui.

Iš to seka išvada Nr. 3. Net įsisenėjusį tempiką galima perprogramuoti tiesiog pakeitus pasivaikščiojimo amuniciją. Žinoma, tai neišspręs jūsų problemos visiškai, tačiau sumažins bėdą kone per pusę. Kitą pusę teks mokyti šunį jums patiems, o ne petnešoms. Jos tik pagalbininkės.

Nenoriu, kad mano šuo uostytų!

Ar teko kada pagalvoti, kaip būtų patogu, jei šuo neuostytų? Na kam reikia viską iš eilės uostyti..ir ne gėlytes, o visokius kitų šunų gamtinius reikalus, medžius, kitų šunų užpakalius ir t.t. Fu, bjauru.
Tad jei kada turėjot tokių slaptų norų dėl šuns uostymų, ar niekad nepagalvojot, kaip būtų smagu, jei iš jūsų atimtų klausą? Arba staiga imti ir nieko nebematyti? Nebekalbėti? Kiek problemų dingtų - staiga nebegirdėtumėt to erzinančio kaimynų iš viršaus bildėjimo...nebūtų jokių nervų dėl išdygusio spuogo, nes jo tiesiog nematytumėt...o susitikimo su draugais metu negalėtumėt pratarti nei vieno žodžio, nes dingtų jūsų balsas..Ar smagu būtų gyventi be visų šių jutimų? Ar jie jums palengvintų gyvenimą, ar pakeistų jūsų socialinius įgūdžius? Jei to nenorėtumėt už jokius pinigus, tuomet kodėl nenorit, kad šuo uostytų?

Šunys uostydami pažindinasi su pasauliu, jiems tai tas pats kas jūsų visi jutimai, kuriais naudodamiesi pažįstate pasaulį, kaupiate informaciją, atsiminimus, pojūčius..To negalima drausti. Šuniui, tai pats reikalingiausias dalykas, tad niekada ant jų nepykite dėl to, kad jie uosto.

Beje, uostymas nėra jūsų pavadėlio tempimo priežastis. Tai tik normalus, įgimtas instinktas, pasaulio pažinimas per nosį.










Kaip spręsti problemą?

Pagaliau priėjome prie konkrečių veiksmų, kurie galėtų padėti jums spręsti tempimo problemą. Kadangi visi šunys ir šeimininkai yra skirtingi, turėkite omenyje, kad tai tik vienas iš modelių, kuris naudojamas mokytis gražaus pasivaikščiojimo. Priklausomai nuo šuns temperamento ir šeimininko kantrybės, laikas per kurį pamatysite pokyčius gali skirtis. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko šuo tempė (mėnesį, metus? vaikščiojo su Flexi?), nes tai liudyja kiek stipriai šis įprotis yra įsišaknijęs šuns elgesyje (jei tempė du metus, nesitikėkit pokyčių per savaitę ar dvi - atitinkamai ilgiau truks ir mokymai).

Taigi - turim ~2metrų paprastą pavadėlį, petnešas segamas iš priekio, šunį ir kaaalnus kantrybės.

Prisiminkit, nuo šiol kiekvienas, net kelių minučių pasivaikčiojimas yra pamoka, o ne atsipalaidavimas.

Dedam amuniciją ant šuns, ranką, kurį laiko pavadį laikom VISADA prispaustą prie pilvo (kad ši nejudėtų niekada nė trupučio ir neduotų šuniui laisvės daugiau nei reikia, tiesiog - savikontrolei) ir bamdom eiti.

Taisyklė čia viena - per įtampą neinam.

Eikite normaliu tempu kol pavadėlis laisvas

Vadinas taip, pradedam eiti, kai pavadėlis nėra įsitempęs. Ėjimas vyksta normaliu tempu, taip kaip esam įpratę. Jei šuo eina taip kaip nurodyta paveikslėlyje (atkreipkit dėmesį, kad pavadėlis be visiškai jokios įtampos) - puiku, keliaukim toliau.

Stovime ir laukiame, kada nors akimirkai pradings įtampa

Žingsnis po žingsnio, pradedate jausti, kad jau tuoj tuoj šuo temps. Tai yra laikas ir ženklas, kad jums reikia sustoti ir stovėti kaip į žemę įkastiems. Jums sustojus šuo, kadangi jau buvo įsibėgėjęs, temps pavadį toliau ir jis atrodys maždaug taip kaip paveikslėlyje.
Kol pavadys įsitempęs kaip styga, stovėkite. Ranką, kuri laiko pavadėlį spauskite sau prie pilvo ir neleiskite jai judėti paskui šunį.
Šiuo momentu jūs parodote šuniui, kad per tempimą tu nieko negausi ir kad nuo šiol taisyklės yra jūsų, o ne jo.
Laukiame, kol šuo pradės mąstyti ir bent akimirkai nustos tempti pavadį.
Tik dingus įtampai jums reikia vėl pradėti eiti. Labai svarbu laikas - nelaukite kol šuo atsisuks į jus, nelaukite kol įtampa bus dingus tris sekundes ar pan. Šuo pajaus, kad įtampos nebėra ir tą pat sekundę jums reikia pradėti eiti.


Šioje pamokoje yra tik šie du momentai: įtampa = stoviu, nėra įtampos = einu. Paprastos taisyklės, ar ne?

Pradžia yra pati sunkiausia. Kartais įprastas vakarinis pasivaikščiojimas, kuris paprastai tęsiasi 3 kilometrus kol apeinate įprastą maršrutą (taip taip, mes kiekvienas tokį turime..), gali virsti į 200metrų atstumą, kur viskas vyks kiek lėčiau, nes po kiekvieno žingsio, teks stoti ir laukti įtampos dingimo. Tai normalu ir tai su kiekvienu kartu lengvės, tad čia viską lemia jūsų kantrybė.

Keli aspektai kurie gali nutikti taip besimokant vaikščioti.

• Šuo atsiradus įtampai ir jums sustojus atsisėda ir sėdi (arba gulasi). Jei taip nutiko, darykite viską lygia itaip pat kaip parašyta, tik patys savo korpusu pakeiskite kryptį. Pvz. nusisukite nuo šuns (stenkitės kad pavadėlio įtampa liktų kokia buvus), atsukę jam nugarą ir stovėkite. Šuo, kažkada, atsisuks į jus nesupratęs, kiek gi laiko čia reikės sėdėti, o pamatęs jūsų nugarą greičiausiai ims eiti jūsų kryptimi. Pradėjo eiti - eikite ir jūs, nes įtampa dingo.
• Šuo plaikstosi į visas puses aiškiai nesuvokdamas į kurią pusę jūs einate ir kur neturi būti įtampos. Stenkitės pirmiems kartams rinktis ramias vietas ir geriau, kad jos būtų pažįstamos (pvz. tuo pačiu taku tą kartą praeikite tris kartus primyn atgal - šuo viską išuostys, nebebus tiek blaškančių kvapų ir pan.) ir aiškiai pasirinkite kryptį pats. Jei žinosite patys, kuria kryptimi einate (tarkim šaligatviu), greičiau suprasite kuri įtampos atsileidimo kryptis jums tinka. Pvz. jūs einate tiesiai, o šuo tempia į dešinę. Jei dings įtampa, nepradėkite eiti paskui šunį į dešinę (vėl šoksite pagal jo taisykles), o laukite, kada jis susitapatins su jumis.
• Būna šunys, kuriuos norisi tempti, nes jie visuomet velkasi už jūsų, o kartais dar ir užsispyrę stovi. Čia jūsų kantrybės, lėto (o gal bailaus) šuns temperamento dalykas. Jei šuo lėtapėdis, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai jo netempti, o prisitaikyti prie jo tempų. Jei šuo dėl kažkokių priežasčių nenori eiti šalia jūsų, jūsų tempimas ir pastovus burbėjimas, kad eikime greičiau, ko tu velkiesi, neleidimas normaliai išuostyti aplinkos, jus patį daro šuniui nepatrauklesnį ir jis tikrai nenorės eiti kartu su jumis taip kaip to norėtumėt jūs. Prisitaikykit ir skatinkit šunį kai jis eina šalia jūsų, girkit ir rodykit, kad jums labai patinka eiti kartu, tačiau netempkit, jei jis atsilieka.
• Jei šią dieną jaučiate, kad neturite kantrybės mokymams, dėkite šuniui seną antkaklį ir net nepradėkite stoviniuoti, leiskite tempti, tegu daro ką nori. Taip mokysite šunį - petnešos mokomės, antkaklis - tingim ir darom ką norim.

Jei kiltų kažkokių situacijų kurios nėra aprašytos čia, drąsiai rašykite komentarus, diskutuosime, konsultuosimės ir pagaliau išmokysim gražiai eiti visus tempikus! 

Angelas namuose ir velnias lauke

Labai dažnai girdžiu nusiskundimą:

kol būname namuose, šuo yra pats tobuliausias - moka visas komandas, pakviestas visuomet ateina, neloja ir t.t., o štai tik išėjus į lauką jis tampa nebevaldomas demonas, kuris loja ant visko, prisikviesti nebeįmanoma, o ką jau kalbėti apie ką tik mokėtas komandas - atrodo su lyg namų slenksčiu šuo su proteliu atsisveikino...

Girdėta istorija? Jei taip, skaitom toliau.

Ką veikiam namuose?

Tobulas scenarijus kiekvienam šuniui būtų toks - namuose miegu, ilsiuosi, o štai lauke visas linksmasis reikalas - vaikštau, žaidžiu ir pan.

Kas vyksta dažno iš mūsų namuose? Šuns žaislai mėtosi po visus namus, indelis su maistu visada pilnas - ale šuo valgo kada nori ir kiek nori, šuns protelis dažniausiai paliekamas ramybėje ir viskas ko norime mes, tai kad šuo pats visko išmoktų ir negana to - išmoktų tobulai ir nekeltų mums jokių problemų.
Kai tokia atmosfera namuose, mes išeinam į lauką, o ten visai naujas pasaulis - aplinkui milijonas kvapų, žmonės, šunys, automobiliai, negana to dar ir koks fejerverkas sprogsta netoliese, policijos sirenos prašvilpia ir pan.
Ką daro šuo? Pradeda viskuo domėtis. Jei ką tik namuose buvo visai ramu, nes viską pažinojo ir galėjo nuspėti kaip kas vyks, lauke viskas atvirkščiai. Šuo bando pažinti pasaulį - viską reikia uostyti, prie visko reikia prieiti, jis mato daug judančių objektų, kuriuos kartais norėtų pagainioti, o tas pavadys kurį jūs jam prisegėt prie antkaklio yra apskritai kažkokia erzinanti nesąmonė. Šeimininkui stresas, jis pradeda kviesti šunį pas save, tempti link savęs, drausti prieiti prie kito šuns ir pyksta, kai šuo į šeimininką visiškai nekreipia dėmėsio. O kodėl turėtų? Jūs visai jam neįdomūs.

Taigi taisyklė nr. 1 - žaislams namuose sakom NE.
Kodėl? Primenu tobuląjį scenarijų:

namuose - poilsis

dūkimas - lauke

Įsivaizduokim paprastai. Šuo viską, ko nori gauna namuose. Su juo žaidžia, duoda pavalgyti, dėmesio ir pan. Išėjus į lauką, tie patys žaislai jau nebeįdomūs. Ir šeimininkas neįdomus. Ir net maistas nebeįdomu. O kodėl turėtų būti įdomu, juk viską namuose gaunu šiaip ar taip! Ir nemokamai!

O ar pasikeičia viskas, jei namuose nematau nei vieno žaislo, o išėjus į lauką, šeimininkas iš už užančio išsitraukia virvę (kamuoliuką, skraidančią lėkštę ar bet ką kitą) ir sako ŽAIDŽIAM?! Žinoma, kad pasikeičia. Šuo susikuria asociaciją - eisim į lauką = žaisim.
Tai pirmasis žingsnis kurį jums reikia atlikti, norint gauti kiek daugiau savo šuns dėmesio būnant lauke - būkit įdomesni ir smagesni. Niekam neįdomūs iš paskos slenkantys, pavadį laikantys ir viską draudžiantys šeimininkai. Ar jūs pats sau būtumėt įdomus, jei būtumėt šuo? Visą dieną prasėdėtumėt namuose, o išėjus į lauką jums viską draustų...O kur gyvenimo smagumas?


Taisyklė nr. 2 - dingsta maisto dubenėlis

Keista? Kas negerai su tuo dubenėliu?
Su juo, šioje situacijoje, negerai yra keli dalykai:

• Šuo gauna maistą nemokamai
• Šuo nevertina maisto, nes jį randa bet kada priėjęs
• Sotus šuo sunkiau motyvuojamas

Visų pirma, norint sukurti ryšį su savo šunimi, reikėtų šunį maitinti tik už atliktas komandas. Šunys nori tobulėti, jiems patinka įtikti savo šeimininkui, be to protinė iškrova padeda jiems vėliau gerai pailsėti, ramiau miegoti. Kiekvienas pavalgymas, jei jis susiejamas su komandų atlikimu, tampa savotišku žaidimu - pasikviečiam šunį, šis pamato, kad pas jus yra maistas, jau žino, kad reikės kažką atlikti. Jūs sakot - sėdėt, šuo atsisėda ir gauna maisto. Jūs sakot - gulėt, šuo atsigula ir gauna maisto. Šuo alkanas ir klauso kiekvienos jūsų komandos, jis ją atlieka ir gauna pagyrimą - maistą. Tokiu būdu jūs galite tikėtis iš jo tvirtesnio komunikavimo bet kokioj situacijoj, nes šuo norėdamas maisto iš karto pasiruoš dirbti. 

O kas šuniui tas maistas, jei jis kasdien guli toj pačioj vietoj ir visada toks pats? Prieina, pauosto ir nei jam apetitas kyla, nei jam smagu.. 

Pamėginkite įsivaizduoti save:

Jūs labai mėgstat cepelinus. Ir štai jūsų namuose atsiranda kažkoks geradaris, kuris visai netingi ir kasdien sėdi jūsų virtuvėj, lipdo ir verda cepelinus. Dideliais kiekiais, tiek, kad jums kasdienai užtektų ir ne tik kad užtektų, bet kad juos gautumėt bet kada panorėjęs. Atrodo smagu? Pirmą dieną - taip. Antrą - turbūt irgi taip. Trečią - atsibodo? O įsivaizduokite taip visą gyvenimą...gal jau ir cepelinus nebe taip mėgstat?

O dabar kiek kitaip:

Jūs labai mėgstat cepelinus. Valgote juos ne taip ir dažnai, bet jei valgote, tai su tam tikra ceremonija. Einate į miestą, pasipuošiat, susitinkat su draugais, sėdit kavinėje ir valgote savo numylėtuosius cepelinus. 

Ar jaučiate skirtumą? Tarp tų cepelinų, kurie visuomet ant jūsų stalo ir tų, kuriuos gaunate praėję tam tikras ceremonijas? Kurie skanesni?

Tai štai, jei skanesni tie su ceremonija, vadinasi ir jūsų šuniui skanesni tie, kurie nesimėto virtuvėje esančiame dubenėlyje. 

O tai jei ne dubenėlyje, tai kur? 

Einat į lauką su savo šunimi. Vienoj kišenėj nešatės šuns mėgstamą žaislą, o kitoj porciją šuns maisto ir štai jūs jau turite šuns fokusą. Jūs jau beveik šuns visatos centras, nes turit tai ko šuo labiausiai nori - maisto, žaidimų ir dėmesio!

Galimi sunkumai pradžioje

Kadangi jūsų šuo jau turi susiformavusius įpročius ir yra pratęs valgyti ir žaisti daugiausiai namuose, turite pasiryžti bet kokiais būdais tą daryti tik lauke. Kas bus jūsų šuniui? Greičiausiai jis spyriosis - nenorės žaisti, nenorės valgyti. Ką daryti jums? Pasiūlot, o jei nenori, vadinasi ir nereikia.

Jei šunį maitinate du kartus dienoje - ryte ir vakare, vadinase ryte išvedę į lauką, pakviečiat šunį pas save (ar bet kokią kitą komandą), atėjo (padarė), duodate saują maisto: valgo - puiku! Ne? Maisto nebesiūlom iki sekančios dienos ryto (jokio maisto, nei lauke, nei namuose. Šuo turi suprasti, kad maistas duodamas tik lauke ir tada kai šeimininkas siūlo - reikia imti).

Ateina sekantis rytas, jūs vėl turite maisto, pasikviečiat šunį, šis ateina - pagiriat šunį ir duodate saują maisto: valgo - puiku! Ne? Maisto nebesiūlom iki sekančios dienos ryto.

Ateina sekantis rytas, jūs vėl turite maisto, pasikviečiat šunį, šis ateina - pagiriat šunį ir duodate saują maisto: valgo - puiku! Greičiausiai šuo suprato, kad kitos vietos ir laiko nėra, tik tas kūrį geranoriškai siūlo šeimininkas.

Su vakarais darom lygiai taip pat. Pvz:
Ryte šuo ėdė, o vakare atsisakė. Maistą siūlom tik sekančią dieną tuo metu, kuriuo šuo atsisakė ėsti. Šiuo atveju vakare.

Šiame etape dažniausiai būna žymiai sunkiau pačiam šeimininkui - na kaip taip neėdęs šuo jau antrą dieną?? Bet juk jūs jam siūlėt, jis pats neėmė, tai kam sukti tą galvą? Šuo ramiai gali išbūti neėdęs kone tris paras ir jaustis kuo puikiausiai, taip kad nervus į konservus ir ieškom šuns pasidavimo taško, kuomet valgys tada kai jūs pasiūlysit.

Per lengva?

Jei šuo jau valgo  ir žaidžia lauke, pamėginkite visą šią ceremoniją "įjungti" tą akimirką, kuri yra šuniui sudėtingiausia.
Pvz. jei jūsų šuo nemoka prasilenkti su kitais šunimis ir visuomet ant jų loja, duokite maistą būtent tą akimirką, kai šuo pamato kitą šunį, tačiau dar neloja. Darydami taip kiekvieną kartą šiam išvydus šunį, pakeisite jo senas asociacijas.

Senoji: pamatau šunį = loju.
Naujoji: pamatau šunį = sukuosi į šeimininką pasiimti maisto.


Apibendrinam

• Žaidimai būtini jūsų šuniui. Kurkite asociaciją - žaidimai  = laukas. Namuose jokių besimėtančių žaislų, visas linksmumas lauke.
• Visas maistas tik lauke iš rankų, už atliktą komandą.
• Šuniui, jau drąsiai valgančiam ir žaidžiančiam lauke, maistą ir žaidimus siūlome tik šuniui būdingose stresinėse situacijose (nepamirškite - atstumas jūsų draugas, neikite per arti baimės iš karto, geriau po mažą žingsniuką).

Tikiu, kad yra daugybė kitokių situacijų, tad jei turite savo istoriją ir norite ja pasidalinti bei išspręsti - laukiu jūsų komentarų.

Šuo saugantis maistą

Kad jūsų šuo saugo maistą galite pastebėti labai paprastai - duokite šuniui valgyti ir pamėginkite prieiti arčiau. Jei jūsų šuo:

• pradėjo greičiau ėsti maistą
• susigūžė, lyg norėdamas užstoti maistą
• sustingo ir akies kraštu stebi jus
• suglaudė ausis
• pradėjo tyliai urgzti
• kanda orą, lyg grąsindamas jums
• kanda jums

reiškia jūsų šuo saugo savo maistą ir jei netyčia jūs, ar koks kitas žmogus, prisiartintų per arti (jau nekalbant apie situaciją jei bandytumėt maistą iš šuns paimti) - viskas galėtų pasibaigti skaudžiai ir liūdnai.

Šuo turi mane gerbti, nes duodu jam valgyt

Atsidūrę situacijoje, kuomet nieko blogo nelinkėdami, o kaip tik atvirkščiai - gero, duodame šuniui valgyti, ko mažiausiai tikimės, tai įkandimo už savo tokį elgesį. Žmogus gali pamatuoti viską paprastu principu - aš tau gerą, tu - man. Bet ar šuo mąsto taip pat? Sąlyginai. Taip, jūsų šuo jus myli ir tikrai yra laimingas, kad gauna valgyti, bet ar žinot, kaip jis žiūri į maistą?

Maistas šuniui, tai resursas kurį jis labai sureikšmina. Priežastis paprasta - šuo labai, labai, labai mėgsta ėsti. Jį varo iš proto kvapas, skonis ir greičiausiai sotumas - tai jo gyvybės varikliukas ir vienas svarbiausių dalykų gyvenime. O kas būtų, jei jis jo netektų? Alkis ir greičiausiai mirtis. Šioje situacijoje, kada šuo gauna maistą, įsijungia instinktas išgyventi. Taip. Išgyventi. Nesvarbu, kad maistą jis gauna kasdien, tačiau tas kasdienis maistas juk bet kada gali tapti paskutinis, sutinkat? 

Šuo, gavęs maistą, staiga pradeda save įsivaizduoti didžiausiu plėšrūnu, kuris ką tik sumedžiojo stirną ir kad ta stirna yra jo savaitės, o galbūt ir žymiai ilgesnio laiko tarpo, maistas. Kito nebus, vadinas saugau šį. Lygiai kaip vilkai.

O kaip reaguojat jūs, šeimininkai? 

Dažnai daroma prielaida, kad šuo agresyvus, nes saugo maistą. Anaiptol. Šuo nebūtinai bus linkęs į agresiją (ar jau agresyvus), jei sumąstys saugoti maistą. T.y. net pats mieliausias, mažiausias ir švelniausias padarėlis žemėj, gavęs gerą gabalą mėsos gali tapti tikrų tikriausiu plėšrūnu vilku. Tačiau - tik tai akimirkai, o vėliau vėl sugrįžtantis į ėriuko kailį. 

Šuo, saugantis maistą ir matantis besiartinant link jo bet ką - žmogų, kitą šunį, vaiką, net ir patį šeimininką, gali į tai reaguoti, nepaisant to, kokie buvo tų besiartinančių objektų kėslai (gal tik praeiti pro šalį, o gal iš tiesų atimti skaniausią kąsnelį). Jūs nesate Dievas savo šuniui - lygiai kaip jūs davėte jam maistą, galite ir atimti, o šuo to nenori. Vienas, nuolankesnis - maistą atiduos, o kitas įkąs į ranką taip, kad reikės siūti, tačiau tai nereiškia, kad šuo jūsų nemėgsta ar nemyli. Šunys rodo signalus, kad jam reikia erdvės ir kad jam nepatinka jūsų priartėjimas, o jūs, lyg specialiai, grąsinate jam toliau. Rezultatas aiškus, nes suveikė šuns instinktas ir jūs nepaisėte jo įspėjimų.

Stadijos

Dažniausiai, jau nuo pat mažumės, šunys pradeda siųsti signalus, kad jam nelabai patinka tam tikri dalykai kai jis valgo. Kur bėda? Šeimininkai nepastebi mini signalų ir toliau sėkmingai gilina šuns baimes...kuomet netikėtai pareiškia - mano šuo man nė iš šio nė iš to įkando kai valgė savo maistą. Nebūna "nė iš šio, nė iš to".

Pirmieji signalai vos pastebimi. Šuo pradeda valgyti, o jums priėjus arčiau didina ėdimo greitį, sustingsta, nebepakelia galvos nuo indo ir stengiasi greičiau pabaigti porciją. Kartais net ir uodegą pradeda intensyviau vizginti. Manot jam labai smagu? Visai nesmagu. Tai mini signalai, kuriuos jūs pamatę ir sumažinę įtampą tokioj jaunoj stadijoj, išspręsite problemą labai greitai ir paprastai. O ir neskaudžiai.

Jei vistik šie signalai buvo praleisti ir problema pagilėjo, atsiranda stipresni ženklai. Jums priartėjus prie ėdančio šuns, jis vėl sustingsta, suglaudžia ausis, pradeda greičiau ėsti, o jei jūs vistiek artėjat - šuo gali nustoti ėsti, stebėti jus akies kraštu, tačiau nepakelti nosies nuo maisto, pradės demonstruoti savo dailius dantis, laižytis lūpas, urgzti iiiir...kąsti? Kiek stipriai "priremsit" šunį toj situacijoj, tiek stipriai jis ir sureaguos. T.y. jei atsitrauksit ir duosit jam erdvės ir ramybę pabaigti tai ką jis veikė tada kai pamatysit, jog šuo iššiepė dantis - čia ir pabaigsit tą susidariusią situaciją. Jei pamatę, kad šuo laižosi, šiepia dantis, urzgia ir toliau eisit prie jo ir dar sumąstysit kišti rankas prie šuns maisto - čia jau šuniškų perspėjimų pabaiga vainikuojama kandimu. 

Atsiprašau, šeimininke, aš juk tave perspėjau...iš čia ir seka tas mistinis - kando "nė iš šio, nė iš to" - prireiks dviejų rankų pirštų, kad galėtume suskaičiuoti, visus įspėjimus.

Šuo nerodė signalų

Jei vis dėlto šuo iš tiesų nerodė tokių signalų ir kando iš karto, pakapstykim kiek giliau. Pamėginkite atsakyti į šiuos klausimus ir galbūt tai padės suprasti, kas kažkuriuo momentu, nutiko tarp jūsų ir jūsų šuns...

Kiek šuniui laiko? Ar jis buvo dresuojamas? Jei buvo - kokiais metodais? Ar jo gyvenimo eigoje buvo naudotos skaudžios korekcijos smaugtukais, spygliais ar grandinėm? T.y. Ar šuo, parodęs vieną iš aukščiau minėtų signalų, yra gavęs už tai fizinę bausmę? Ar šuo jumis pasitiki? Jei ne, kodėl?

Tai vistik, ką daryt?

Įdėti darbo ir užsitarnauti pasitikėjimą, štai ką reikia daryti.

Jei iki šiol šuo maistą gaudavo už nieką, be jokio tvarkos, disciplinos ir režimo, tai ir reikia pakeisti jūsų gyvenime. Nusistatykite grafiką, laiką, vietą, komandas ir porcijas.

Pradėkite šunį maitinti tik iš savo rankų. Dubenėlis, kuriame seniau šuo rasdavo maistą - turi dingti. Palikite tik vandens dubenį. 

Atėjus pusryčių/vakarienės laikui, pasikvieskite šunį, pasisodinkite ir duokite maistą už atliktą komandą (arba akių kontaktą). Gerai atlikta komanda (arba sėkmingas akių kontaktas) = maistas iš rankų. Šuo visuomet turi maistą užsidirbti. 

Priklausomai nuo problemos sudėtingumo, tai tęskite tiek kiek jums atrodo, kad reikia. Gali būti kelios dienos, gali būti mėnesiai, o gali būti ir visas likęs gyvenimas.

Jei esate pasiruošęs sekančiam etapui - dubenėlis grįžta. Tuščias. Pasikviečiate šunį, o maistą turėkite pas save. Lygiai taip pat, už komandas (arba akių kontaktą), duodame po gabalėlį/saują maisto, tačiau jau ne iš rankų, o įdedame į dubenį. Gerai atlikta komanda (arba sėkmingas akių kontaktas) = maistas iš dubenėlio.

Supratęs, kas tai per žaidimas, šuo pradės labiau vertinti jus, nes jūs būsite tas, kuris duoda ranką su maistu, o ir nebus laiko prisigalvoti kažkokių gynybinių pozicijų, tam, kad apginti maistą, juk gaus tik po gabalėlį/saują - praris ir norės tęsti.

Jei namuose turite jauną šuniuką, kuris dar nerodo jokių maisto saugojimo signalų, pasistenkite jam valgant kartas nuo karto jį paglostyti, prieikite ir įdėkite į jo indelį iš kurio valgo dar vieną kąsnelį, pagirkite žodžiu. Pripratinkite, kad nieko blogo nėra tame, kad jūs prieinate, paliečiate jį ir pan., taip ateityje problema ir visai nesusidarys.

Mainai

Įsivaizduokit save. 

Sėdit sau autobuso stotelėj, rankoj laikot 50 eurų. 

Į jus pradeda eiti kažkoks jums nepažįstamas vyras, atrodo grėsmingai, artinasi greitai.

Jūs išsigąstat ir pradedat slėpti pinigus, nes gi greičiausiai jis norės juos iš jūsų atimti.

Ar buvo maloni situacija?

Dar kartelį įsivaizduokit save.

Sėdit sau autobuso stotelėj, rankoj laikot 50 eurų. 

Į jus pradeda eiti kažkoks jums nepažįstamas vyras, atrodo grėsmingai, artinasi greitai, tačiau rankoj laiko 200 Eurų, jais mojuoja ir sako "ei, gal nori keistis? aš tau 200 eurų, o tu man 50 eurų?".

Jūs žiūrit į jį ir galojat, kad jam kažkas su galva negerai, bet jis rimtai jums duos 200 vietoj jūsų 50 eurų? Tai gal vistik apsimoka?

Štai ir tas vyras, ne toks jau ir baisus, net gi visai fainas.

Taip ir šunys. Duokite jam valgyti 50 eurų (pinigų neduokit, čia tokia vertės palyginamoji priemonė), o pas save turėkit 200 eurų. Kai norėsite, pakvieskit šunį, pamojuokit jam dvišimtine ir šiam spjovus tuos 50, pagirkit ir duokit 200. Štai jūs ir geriausias šeimininkas pasaulyje? O ir jums gerai, norėjot savo 50, prašom - turit. Visi laimingi. Vėliau šuo nebebijos jums atiduoti ir 200, nes žinos, kad jūsų kėslas nėra piktas, jūs nenorit nieko atimti, o tik apsikeisti ar pan.

Tai tik keli situacijos sprendimo būdai. Kaip situacijų, taip ir sprendimų būdų gali būti dešimtys, o gal net ir šimtai, tad visuomet drąsiai kreipkitės į šunų elgesio specialistus ir jie jums tikrai padės išspręsti visas šuniškas bėdas.

Įdomu! Ką jie mato?

Šunys, kaip ir žmonės, turi dvi akis, mato tiek dieną, tiek naktį, tačiau ar žinote kuo skiriasi jų matomas vaizdas nuo mūsiškio? 

Kaip manot, ar šuo atpažintų jus pažvelgęs jums į veidą? 

Kodėl šuo loja tamsoje, nors jūs nematote nieko ant ko reikėtų loti?

Šunys nemato detalių

Šuo gyvena paprastesnį gyvenimą. Jei žmogus žvelgia kitam žmogui į akis, dažniausiai mato dar šimtus, aplinkui akis esančių, dalykų - ten spuogelis, ten apgamas, o ten štai dar ir randas matosi..plaukai pražilę, o dantys geltoni. Taip, taip..žmogaus priekabumas. Nėra ko pykti, žmogaus akis visas detales mato ir pastebi, tokia prigimtis. O ką mato šuo?

Žmogaus akimis                                  Šuns akimis

Šuo nemato mūsų smulkių trūkumų ir net ryškių bruožų. Žvelgiant jums į akis šuo labiau koncentruojasi į jūsų kvapą, judesius ir pagal tai jus atpažįsta. 

Ir ne tik jūsų veido detalių jie nemato. Visokie blizgūs, smulkučiai dalykėliai esantys ant jūsų drabužių, plaukuose ir pan., šuniui nė kiek neįdomūs, nes štai ką mato jis:

Žmogaus akimis

Šuns akimis

Ir net kaiminystėj gyvenantis geriausias jūsų šuns draugas, yra visai kitoks, žvelgiant šuns akimis. Ar atpažintumėt?

Žmogaus akimis                                      Šuns akimis

Kas pranašesnis tamsoje?

Turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę atsidurti situacijoje, kuomet vedžiojant šunį naktį lauke, šuo pradeda ant loti ant "nieko", tačiau taip užtikrintai, žiūrėdamas į vieną tašką, kad pradedat galvoti, gal jis tikrai ten kažką mato? Greičiausiai taip ir yra, jis kažką mato. 

Tamsiu paros metu jūsų šuo yra kur kas pranašesnis už jus. Paradoksas - jei dienos metu jūs buvote tas kuris matė visas smulkias detales, naktį viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tamsoje esančios detalės, žvelgiant žmogaus akimis, susilieja ir pranyksta bendorje tamsioje dėmėje, o štai šunys pradeda matyti detales:

Žmogaus akimis

Šuns akimis

Ar matote? Tam tikroje vietoje, žvelgiant nuo viršaus į apačią žmogaus akimis, medžių apačiose mes matome tiesiog tamsią dėmę, o toje pačioje vietoje šunys dar mato siluetus, šakas ir aplaužytus medžius. Tad kodėl gi jis loja tamsoje?  

Bimas: - Ei, šeimininke, ten krūmuose kažkas tūno!

Šeimininkas:  - Kokiuose krūmuose? 

Spalvų pasaulis

Kaip gaila bebūtų, šuniškas pasaulis nėra toks margas ir spalvotas kaip mūsų. Spalvos, kurias mato šuo nėra tokios ryškios, o kai kurių atspalvių šuniška akis apskritai nemato.

Štai spektras, kuriame aiškiai matome atitikmenis - mūsų matoma raudona spalva, šuns akimis yra gelsvas atspalvis, o jei mes matome ryškiai violetinę - šuniui tai pilka spalva. 

Nepaisant to, šuo mato žymiai daugiau pilkų atspalvių nei žmogus. 

Manote, kad vaizdas liūdnokas? Anaiptol. Jei mes matome rudenį - raudonus, rudus, geltonus lapus, šuo tuo metu vis dar mato vasarą! Gal nėra jau taip blogai?

Žmogiškas ruduo

Šuniškas ruduo

O kaip manot, ar žolę matom vienodai? Anaiptol..

Žmogaus akimis                       Šuns akimis

Kieno žvilgsnis platesnis?

Šuns akys mato platesniu kampu nei kad žmonių. Galbūt šonuose matomas vaizdas nėra tiek detalus kiek priekyje, tačiau kampas gerokai platesnis.

Žvelgiant į panoraminį vaizdą, žmonių matymo laukas baigiasi ten kur prasideda juodi intarpai (patys kraštai), o štai šuniškas žvilgsnis apima ir juos:

Kas dar?

Šunys visai neliūdi dėl to, kad jų pasaulyje mažiau spalvų ar detalumo, nes kai kur vistik jie tikrai žymiai pranašesni už žmogų.

Norite žinoti kur? Štai:

• Šunys žymiai geriau fiksuoja (ir mato detaliau) judančius objektus. Juos geba greitai pastebėti, sekti ir atpažinti.
• Šunys turi nepalyginamai geresnę klausą. Žmogus girdi 20 - 20 000 Hz, o štai šuo 15 - 50 000 Hz. Ką dar gali geriau nei žmogus? Su kiekviena ausim gali girdėti ir fiksuoti atskirus garsus: jei šeimininkas kalba iš vienos pusės, o štai kiek toliau miške, iš priešingos pusės, sklinda kažkokie garsai, šuo puikiai klausys jų abiejų - vienu metu, tik skirtingomis ausimis.
• Nosis. Uoslė. Štai kur stebuklingas šuns pasaulis. Kiekviena šuniška nosis, tai jų individualus spaudas (kaip žmogaus piršto antspaudas). Šuo užuodžia 10 000 kartų stipriau nei žmogus! Žmogus - maximaliai 6 mln. kvapų receptorių, šuo daugiau nei 300 mln. kvapų receptorių. Ar jaučiate skirtumą? Negana to, šunys geba užuosti emocijas, ligas ir net gi perspėti mus apie artėjančias stichijas - vėtras, potvynius ir pan., iš kvapo "perskaityti" visą istoriją - koks šuo pasižymėjo šioje vietoje, kada tai įvyko, ar tai buvo patinas ar patelė ir t.t.