Angelas namuose ir velnias lauke

Labai dažnai girdžiu nusiskundimą:

kol būname namuose, šuo yra pats tobuliausias - moka visas komandas, pakviestas visuomet ateina, neloja ir t.t., o štai tik išėjus į lauką jis tampa nebevaldomas demonas, kuris loja ant visko, prisikviesti nebeįmanoma, o ką jau kalbėti apie ką tik mokėtas komandas - atrodo su lyg namų slenksčiu šuo su proteliu atsisveikino...

Girdėta istorija? Jei taip, skaitom toliau.

Ką veikiam namuose?

Tobulas scenarijus kiekvienam šuniui būtų toks - namuose miegu, ilsiuosi, o štai lauke visas linksmasis reikalas - vaikštau, žaidžiu ir pan.

Kas vyksta dažno iš mūsų namuose? Šuns žaislai mėtosi po visus namus, indelis su maistu visada pilnas - ale šuo valgo kada nori ir kiek nori, šuns protelis dažniausiai paliekamas ramybėje ir viskas ko norime mes, tai kad šuo pats visko išmoktų ir negana to - išmoktų tobulai ir nekeltų mums jokių problemų.
Kai tokia atmosfera namuose, mes išeinam į lauką, o ten visai naujas pasaulis - aplinkui milijonas kvapų, žmonės, šunys, automobiliai, negana to dar ir koks fejerverkas sprogsta netoliese, policijos sirenos prašvilpia ir pan.
Ką daro šuo? Pradeda viskuo domėtis. Jei ką tik namuose buvo visai ramu, nes viską pažinojo ir galėjo nuspėti kaip kas vyks, lauke viskas atvirkščiai. Šuo bando pažinti pasaulį - viską reikia uostyti, prie visko reikia prieiti, jis mato daug judančių objektų, kuriuos kartais norėtų pagainioti, o tas pavadys kurį jūs jam prisegėt prie antkaklio yra apskritai kažkokia erzinanti nesąmonė. Šeimininkui stresas, jis pradeda kviesti šunį pas save, tempti link savęs, drausti prieiti prie kito šuns ir pyksta, kai šuo į šeimininką visiškai nekreipia dėmėsio. O kodėl turėtų? Jūs visai jam neįdomūs.

Taigi taisyklė nr. 1 - žaislams namuose sakom NE.
Kodėl? Primenu tobuląjį scenarijų:

namuose - poilsis

dūkimas - lauke

Įsivaizduokim paprastai. Šuo viską, ko nori gauna namuose. Su juo žaidžia, duoda pavalgyti, dėmesio ir pan. Išėjus į lauką, tie patys žaislai jau nebeįdomūs. Ir šeimininkas neįdomus. Ir net maistas nebeįdomu. O kodėl turėtų būti įdomu, juk viską namuose gaunu šiaip ar taip! Ir nemokamai!

O ar pasikeičia viskas, jei namuose nematau nei vieno žaislo, o išėjus į lauką, šeimininkas iš už užančio išsitraukia virvę (kamuoliuką, skraidančią lėkštę ar bet ką kitą) ir sako ŽAIDŽIAM?! Žinoma, kad pasikeičia. Šuo susikuria asociaciją - eisim į lauką = žaisim.
Tai pirmasis žingsnis kurį jums reikia atlikti, norint gauti kiek daugiau savo šuns dėmesio būnant lauke - būkit įdomesni ir smagesni. Niekam neįdomūs iš paskos slenkantys, pavadį laikantys ir viską draudžiantys šeimininkai. Ar jūs pats sau būtumėt įdomus, jei būtumėt šuo? Visą dieną prasėdėtumėt namuose, o išėjus į lauką jums viską draustų...O kur gyvenimo smagumas?


Taisyklė nr. 2 - dingsta maisto dubenėlis

Keista? Kas negerai su tuo dubenėliu?
Su juo, šioje situacijoje, negerai yra keli dalykai:

• Šuo gauna maistą nemokamai
• Šuo nevertina maisto, nes jį randa bet kada priėjęs
• Sotus šuo sunkiau motyvuojamas

Visų pirma, norint sukurti ryšį su savo šunimi, reikėtų šunį maitinti tik už atliktas komandas. Šunys nori tobulėti, jiems patinka įtikti savo šeimininkui, be to protinė iškrova padeda jiems vėliau gerai pailsėti, ramiau miegoti. Kiekvienas pavalgymas, jei jis susiejamas su komandų atlikimu, tampa savotišku žaidimu - pasikviečiam šunį, šis pamato, kad pas jus yra maistas, jau žino, kad reikės kažką atlikti. Jūs sakot - sėdėt, šuo atsisėda ir gauna maisto. Jūs sakot - gulėt, šuo atsigula ir gauna maisto. Šuo alkanas ir klauso kiekvienos jūsų komandos, jis ją atlieka ir gauna pagyrimą - maistą. Tokiu būdu jūs galite tikėtis iš jo tvirtesnio komunikavimo bet kokioj situacijoj, nes šuo norėdamas maisto iš karto pasiruoš dirbti. 

O kas šuniui tas maistas, jei jis kasdien guli toj pačioj vietoj ir visada toks pats? Prieina, pauosto ir nei jam apetitas kyla, nei jam smagu.. 

Pamėginkite įsivaizduoti save:

Jūs labai mėgstat cepelinus. Ir štai jūsų namuose atsiranda kažkoks geradaris, kuris visai netingi ir kasdien sėdi jūsų virtuvėj, lipdo ir verda cepelinus. Dideliais kiekiais, tiek, kad jums kasdienai užtektų ir ne tik kad užtektų, bet kad juos gautumėt bet kada panorėjęs. Atrodo smagu? Pirmą dieną - taip. Antrą - turbūt irgi taip. Trečią - atsibodo? O įsivaizduokite taip visą gyvenimą...gal jau ir cepelinus nebe taip mėgstat?

O dabar kiek kitaip:

Jūs labai mėgstat cepelinus. Valgote juos ne taip ir dažnai, bet jei valgote, tai su tam tikra ceremonija. Einate į miestą, pasipuošiat, susitinkat su draugais, sėdit kavinėje ir valgote savo numylėtuosius cepelinus. 

Ar jaučiate skirtumą? Tarp tų cepelinų, kurie visuomet ant jūsų stalo ir tų, kuriuos gaunate praėję tam tikras ceremonijas? Kurie skanesni?

Tai štai, jei skanesni tie su ceremonija, vadinasi ir jūsų šuniui skanesni tie, kurie nesimėto virtuvėje esančiame dubenėlyje. 

O tai jei ne dubenėlyje, tai kur? 

Einat į lauką su savo šunimi. Vienoj kišenėj nešatės šuns mėgstamą žaislą, o kitoj porciją šuns maisto ir štai jūs jau turite šuns fokusą. Jūs jau beveik šuns visatos centras, nes turit tai ko šuo labiausiai nori - maisto, žaidimų ir dėmesio!

Galimi sunkumai pradžioje

Kadangi jūsų šuo jau turi susiformavusius įpročius ir yra pratęs valgyti ir žaisti daugiausiai namuose, turite pasiryžti bet kokiais būdais tą daryti tik lauke. Kas bus jūsų šuniui? Greičiausiai jis spyriosis - nenorės žaisti, nenorės valgyti. Ką daryti jums? Pasiūlot, o jei nenori, vadinasi ir nereikia.

Jei šunį maitinate du kartus dienoje - ryte ir vakare, vadinase ryte išvedę į lauką, pakviečiat šunį pas save (ar bet kokią kitą komandą), atėjo (padarė), duodate saują maisto: valgo - puiku! Ne? Maisto nebesiūlom iki sekančios dienos ryto (jokio maisto, nei lauke, nei namuose. Šuo turi suprasti, kad maistas duodamas tik lauke ir tada kai šeimininkas siūlo - reikia imti).

Ateina sekantis rytas, jūs vėl turite maisto, pasikviečiat šunį, šis ateina - pagiriat šunį ir duodate saują maisto: valgo - puiku! Ne? Maisto nebesiūlom iki sekančios dienos ryto.

Ateina sekantis rytas, jūs vėl turite maisto, pasikviečiat šunį, šis ateina - pagiriat šunį ir duodate saują maisto: valgo - puiku! Greičiausiai šuo suprato, kad kitos vietos ir laiko nėra, tik tas kūrį geranoriškai siūlo šeimininkas.

Su vakarais darom lygiai taip pat. Pvz:
Ryte šuo ėdė, o vakare atsisakė. Maistą siūlom tik sekančią dieną tuo metu, kuriuo šuo atsisakė ėsti. Šiuo atveju vakare.

Šiame etape dažniausiai būna žymiai sunkiau pačiam šeimininkui - na kaip taip neėdęs šuo jau antrą dieną?? Bet juk jūs jam siūlėt, jis pats neėmė, tai kam sukti tą galvą? Šuo ramiai gali išbūti neėdęs kone tris paras ir jaustis kuo puikiausiai, taip kad nervus į konservus ir ieškom šuns pasidavimo taško, kuomet valgys tada kai jūs pasiūlysit.

Per lengva?

Jei šuo jau valgo  ir žaidžia lauke, pamėginkite visą šią ceremoniją "įjungti" tą akimirką, kuri yra šuniui sudėtingiausia.
Pvz. jei jūsų šuo nemoka prasilenkti su kitais šunimis ir visuomet ant jų loja, duokite maistą būtent tą akimirką, kai šuo pamato kitą šunį, tačiau dar neloja. Darydami taip kiekvieną kartą šiam išvydus šunį, pakeisite jo senas asociacijas.

Senoji: pamatau šunį = loju.
Naujoji: pamatau šunį = sukuosi į šeimininką pasiimti maisto.


Apibendrinam

• Žaidimai būtini jūsų šuniui. Kurkite asociaciją - žaidimai  = laukas. Namuose jokių besimėtančių žaislų, visas linksmumas lauke.
• Visas maistas tik lauke iš rankų, už atliktą komandą.
• Šuniui, jau drąsiai valgančiam ir žaidžiančiam lauke, maistą ir žaidimus siūlome tik šuniui būdingose stresinėse situacijose (nepamirškite - atstumas jūsų draugas, neikite per arti baimės iš karto, geriau po mažą žingsniuką).

Tikiu, kad yra daugybė kitokių situacijų, tad jei turite savo istoriją ir norite ja pasidalinti bei išspręsti - laukiu jūsų komentarų.