Šuo vedžioja šeimininką

Kone kiekvienas šeimininkas, planuodamas šuns atsiradimą šeimoje, tyliai svajoja apie gražius, atpalaiduojančius pasivaikščiojimus su šuniu.
Įsivaizduojame, kaip išeisime į parką, nupėdinsim iki parduotuvės, pasivaikščiosime miškelyje ir pakvėpuosim grynu oru.
Štai šuo jau namuose, segam pavadėlį, išeinam į lauką ir prasideda tai, ko visai nesitikėjome - šuo pametė protelį, turbūt pamiršo, kad kitam pavadžio gale yra šeimininkas, užsimanė išuostyti viską kas yra aplinkui, nesvarbu tie objektai stacionarūs ar juda, tempia, smaugia pats save kiek galėdamas, o šeimininkas daro viską ką sugeba - bara balsu, bėga iš paskos, tempia pavadį atgal ir t.t.
Po kelių tokių pasivaikčiojimų darom išvadą - reikia pirkti "flexi" (laisvai vaikštantį, inercinį) pavadėlį.

Kad mažai nepasirodytų, perkam iš karto ne trumpesnį nei 5 metrų, segam, einam į lauką ir... šuo išnaudoja 5 metrus ir VĖL tempia. Taip, pasivaikšiojimas kiek palengvėjo šeimininkui, nes tuo laiku kai šuo nėra išnaudojęs viso pavadžio, šeimininkas tempimo nejaučia, dėl to gali sau leisti atsipalaiduoti, bet tempimas niekur nedingo.
Kažkada sumąstom nueiti į miesto šventę, o ten - žmonių daug, šurmulys, kiti šunys, vaikai - reikia segti trumpą pavadį.
Kokios nuotaikos šventėje su besitampančiu šuniu? Gerai pasportavę, susigadinę visą įmanomą nuotaiką, grįžtat namo ir konstatuojat faktą - mano šuo nemoka normaliai vaikščioti. Tiesiog nemoka.

Pažįstama istorija?

Jei taip, bandom suprasti kas vyksta ir kodėl.

Šuo negimė su pavadėliu

Šviežiai iškepti šeimininkai kažkodėl galvoja, kad pasivaikščiojimas su pavadžiu šuniui yra savaime suprantamas dalykas. Anaiptol. Šuo negimė su pavadėliu ir tai, kad jūs jį segat jam atrodo mažų mažiausiai nepatogu ir keista.
Šuo, nemokomas gražaus ėjimo, pradeda darytis savas išvadas ir pats išmoksta vaikščioti taip, kaip jam atrodo, kad reikia.
Labai svarbi taisyklė, kuri su šunimis veikia visur - Šunys daro tai kas veikia.

Ta dvikojė būtybė uždėjo man kažkokią virvę, kuri man leidžia nutolti nuo jo kokius 2 metrus, save prisisegė prie kito galo ir kaip koks inkaras tysiasi iš paskos. O man taigi viskas įdomu! Pažiūrėk kiek čia visko naujo, kaip viskas kvepia! Man reikia viską iššniukštinėti, bet šeimininkas ant manęs kažkodėl pyksta..šaukia..neleidžia nieko žiūrinėti..kodėėėl? Tempsiu jį stipriau. O! Žiūrėk koks kelmas, reikia jį pauostyti. Iš visų jėgų pirmyn! Pavyko! Tai va kaip reikia su tuo šeimininku elgtis, kai man kažkas įdomu, reikia suimti visas jėgas ir jį nutempti iš paskos savęs. Taip gausiu viską!

Tad darome išvadą nr. 1. Jei šuo tempdamas pavadėlį gauna už tai apdovanojimą, tai jį nesąmoningai moko kartoti elgesį. (Prisiminkim - šunys daro tai kas veikia).
Apdovanojimas nebūtinai yra kažkas iš jūsų rankų. Pvz. Šuo labai norėjo pasisveikinti su kitu šuniu. Tempė jus ir jam pavyko prieiti prie šuns. Tempimas = apdovanojimas pasisveikinant su kitu šuniu. Kitas pvz. ėjote gražiai, užuodė rujojančios kalės kvapą, pradėjo jus tempti, rado kvapą. Tempimas = galimybė uostyti.
Tokie ir visi kiti buitiniai apdovanojimai, kuriuos susikuria pats šuo, šunį kiekviename žingsnyje moko tempti, nes per tempimą, jis gauna viską ko tik nori. Palaipsniui šuniui tempimas tampa tokiu įprastu dalyku, kad jis net nebežino, kad įmanoma vaikščioti kitaip, nes jei netempsiu - nieko negausiu.

Flexi pavadėliam NE

Dažnas šeimininkas, susidūręs su pavadėlio tempimo problema, ją bando spręsti nusipirkęs laisvai slankiojantį pavadėlį. Atrodo kaip ir logiška, jei šuo tempia, vadinasi jam trūksta erdvės - tokias išvadas daro šeimininkas tikėdamasis, kad naujasis pavadėlis padės išspręsti problemą. Tačiau kas vyksta šuniui užsegus šį pavadį?
Šuo nuolatos mokomas tempti. Jei praeitoj aprašytoj situacijoj šuo gauna apdovanojimą patempęs, tai su laisvai slankiojančiu pavadėliu, kiekvienas žingsnis tampa apdovanojimu ir ne kaip kitaip, o tik ant įtampos.
Tas pavadėlis visuomet yra įtemptas. Gali atrodyti, kad ten įtampos nėra arba ji labai minimali, tačiau šunys paprasti - įtempta arba ne, o šis pavadėlis niekad neatsipalaiduoja. Tad kas vyksta? Šuo, jausdamas įtampą, kiekviename žingsnyje mokosi tempti. Visas pasivaikščiojimas tampa nuolatinė įtampa. Šunys jaučia tempimą ir nežino kada tai baigsis, kiek ten tų metrų bebūtų, kiekvienas jis yra tempime ir dar negana to, per daug įsibėgėjus viskas vainikuojama vienu stipriu užsikirtimu.
Ar jūs norėtumėt vaikščioti nuolatos jausdami kažką jūs tempiančio atgal? Nemanau.
Tad išvada nr. 2. Flexi pavadėlis moko tempimo, o ne gražaus pasivaikščiojimo.

Beje, jei jūsų šuo ramaus būdo ir visai nelinkęs į tempimą - naudokite šiuos pavadžius kiek širdis geidžia, viskas bus gerai. Jie nerekomenduojami tik šunims tempikams.

Antkaklis ar petnešos?

Neišsigąskit, viskas gerai yra tiek su jūsų naudojamu antkakliu ar petnešom. Kartais šunys, susieja tam tikrus dalykus ir pasidaro išvadas. Pvz. visuomet vaikštant lauke su antkakliu ir visuomet einant įtemptu pavadėliu, šuo antkaklį susieja su įtampa. Šeimininkui, norinčiam pakeisti šuns elgesį, dažnai labai palengvina visą darbą amunicijos pakeitimas. Pvz. antkaklį pakeitus petnešomis. Šuo su petnešomis jaučiasi visai kitaip, o tai puiki proga mokytis vaikščioti visiskai nuo nulio, su naujom petnešom, kurios dar neturi jokios asociacijos.
Kadangi didžioji dalis šeimininkų naudoja būtent antkaklius, pasakoju, kaip galima būtų keisti įsisenėjusius įpročius.

Petnešos, pačios iš savęs šuniui suteikia visai kitokį jausmą. Dingsta įtampa kuri jautėsi ant kaklo, nebėra erzinančio smaugimo, dusimo.

Svarbu pasirinkti tinkamas petnešas - jos būtinai turi būti su prisegimu priekyje. Kodėl priekyje?
Jei segsime šunį prie ant nugaros esančios sągties - tai patogiausia vieta šuniui išnaudoti visas jėgas tempimui. Svoris, kurį reikia tempti pasiskirsto taip patogiai, kad šuo net mėgaujasi tempimu, krūtinė platėja, šuo sportuoja, o jums nuo to tik sunkiau.
Priekyje segamas pavadėlis padaro juokingą asociaciją pats savaime. Įsivaiduokim, prisegėm šunį iš priekio. Pradedam eiti. Šuo nieko nesuprasdamas pradeda lėkti į priekį ir staiga BUUUM įtampa ir stiprus pasisukimas į šoną. Pasibaigus pavadėlio ilgiui, o šeimininkui esant už šuns, šeimininkui net nereikia nieko daryti, šuo savaime pajaučia tempimą į šoną, kuris sukelia diskomfortą ir šuo sąmoningai pradeda lėtinti tempą, nes tas pastovus tempimas į šoną yra labai nepatogus ėjimui.

Iš to seka išvada Nr. 3. Net įsisenėjusį tempiką galima perprogramuoti tiesiog pakeitus pasivaikščiojimo amuniciją. Žinoma, tai neišspręs jūsų problemos visiškai, tačiau sumažins bėdą kone per pusę. Kitą pusę teks mokyti šunį jums patiems, o ne petnešoms. Jos tik pagalbininkės.

Nenoriu, kad mano šuo uostytų!

Ar teko kada pagalvoti, kaip būtų patogu, jei šuo neuostytų? Na kam reikia viską iš eilės uostyti..ir ne gėlytes, o visokius kitų šunų gamtinius reikalus, medžius, kitų šunų užpakalius ir t.t. Fu, bjauru.
Tad jei kada turėjot tokių slaptų norų dėl šuns uostymų, ar niekad nepagalvojot, kaip būtų smagu, jei iš jūsų atimtų klausą? Arba staiga imti ir nieko nebematyti? Nebekalbėti? Kiek problemų dingtų - staiga nebegirdėtumėt to erzinančio kaimynų iš viršaus bildėjimo...nebūtų jokių nervų dėl išdygusio spuogo, nes jo tiesiog nematytumėt...o susitikimo su draugais metu negalėtumėt pratarti nei vieno žodžio, nes dingtų jūsų balsas..Ar smagu būtų gyventi be visų šių jutimų? Ar jie jums palengvintų gyvenimą, ar pakeistų jūsų socialinius įgūdžius? Jei to nenorėtumėt už jokius pinigus, tuomet kodėl nenorit, kad šuo uostytų?

Šunys uostydami pažindinasi su pasauliu, jiems tai tas pats kas jūsų visi jutimai, kuriais naudodamiesi pažįstate pasaulį, kaupiate informaciją, atsiminimus, pojūčius..To negalima drausti. Šuniui, tai pats reikalingiausias dalykas, tad niekada ant jų nepykite dėl to, kad jie uosto.

Beje, uostymas nėra jūsų pavadėlio tempimo priežastis. Tai tik normalus, įgimtas instinktas, pasaulio pažinimas per nosį.










Kaip spręsti problemą?

Pagaliau priėjome prie konkrečių veiksmų, kurie galėtų padėti jums spręsti tempimo problemą. Kadangi visi šunys ir šeimininkai yra skirtingi, turėkite omenyje, kad tai tik vienas iš modelių, kuris naudojamas mokytis gražaus pasivaikščiojimo. Priklausomai nuo šuns temperamento ir šeimininko kantrybės, laikas per kurį pamatysite pokyčius gali skirtis. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko šuo tempė (mėnesį, metus? vaikščiojo su Flexi?), nes tai liudyja kiek stipriai šis įprotis yra įsišaknijęs šuns elgesyje (jei tempė du metus, nesitikėkit pokyčių per savaitę ar dvi - atitinkamai ilgiau truks ir mokymai).

Taigi - turim ~2metrų paprastą pavadėlį, petnešas segamas iš priekio, šunį ir kaaalnus kantrybės.

Prisiminkit, nuo šiol kiekvienas, net kelių minučių pasivaikčiojimas yra pamoka, o ne atsipalaidavimas.

Dedam amuniciją ant šuns, ranką, kurį laiko pavadį laikom VISADA prispaustą prie pilvo (kad ši nejudėtų niekada nė trupučio ir neduotų šuniui laisvės daugiau nei reikia, tiesiog - savikontrolei) ir bamdom eiti.

Taisyklė čia viena - per įtampą neinam.

Eikite normaliu tempu kol pavadėlis laisvas

Vadinas taip, pradedam eiti, kai pavadėlis nėra įsitempęs. Ėjimas vyksta normaliu tempu, taip kaip esam įpratę. Jei šuo eina taip kaip nurodyta paveikslėlyje (atkreipkit dėmesį, kad pavadėlis be visiškai jokios įtampos) - puiku, keliaukim toliau.

Stovime ir laukiame, kada nors akimirkai pradings įtampa

Žingsnis po žingsnio, pradedate jausti, kad jau tuoj tuoj šuo temps. Tai yra laikas ir ženklas, kad jums reikia sustoti ir stovėti kaip į žemę įkastiems. Jums sustojus šuo, kadangi jau buvo įsibėgėjęs, temps pavadį toliau ir jis atrodys maždaug taip kaip paveikslėlyje.
Kol pavadys įsitempęs kaip styga, stovėkite. Ranką, kuri laiko pavadėlį spauskite sau prie pilvo ir neleiskite jai judėti paskui šunį.
Šiuo momentu jūs parodote šuniui, kad per tempimą tu nieko negausi ir kad nuo šiol taisyklės yra jūsų, o ne jo.
Laukiame, kol šuo pradės mąstyti ir bent akimirkai nustos tempti pavadį.
Tik dingus įtampai jums reikia vėl pradėti eiti. Labai svarbu laikas - nelaukite kol šuo atsisuks į jus, nelaukite kol įtampa bus dingus tris sekundes ar pan. Šuo pajaus, kad įtampos nebėra ir tą pat sekundę jums reikia pradėti eiti.


Šioje pamokoje yra tik šie du momentai: įtampa = stoviu, nėra įtampos = einu. Paprastos taisyklės, ar ne?

Pradžia yra pati sunkiausia. Kartais įprastas vakarinis pasivaikščiojimas, kuris paprastai tęsiasi 3 kilometrus kol apeinate įprastą maršrutą (taip taip, mes kiekvienas tokį turime..), gali virsti į 200metrų atstumą, kur viskas vyks kiek lėčiau, nes po kiekvieno žingsio, teks stoti ir laukti įtampos dingimo. Tai normalu ir tai su kiekvienu kartu lengvės, tad čia viską lemia jūsų kantrybė.

Keli aspektai kurie gali nutikti taip besimokant vaikščioti.

• Šuo atsiradus įtampai ir jums sustojus atsisėda ir sėdi (arba gulasi). Jei taip nutiko, darykite viską lygia itaip pat kaip parašyta, tik patys savo korpusu pakeiskite kryptį. Pvz. nusisukite nuo šuns (stenkitės kad pavadėlio įtampa liktų kokia buvus), atsukę jam nugarą ir stovėkite. Šuo, kažkada, atsisuks į jus nesupratęs, kiek gi laiko čia reikės sėdėti, o pamatęs jūsų nugarą greičiausiai ims eiti jūsų kryptimi. Pradėjo eiti - eikite ir jūs, nes įtampa dingo.
• Šuo plaikstosi į visas puses aiškiai nesuvokdamas į kurią pusę jūs einate ir kur neturi būti įtampos. Stenkitės pirmiems kartams rinktis ramias vietas ir geriau, kad jos būtų pažįstamos (pvz. tuo pačiu taku tą kartą praeikite tris kartus primyn atgal - šuo viską išuostys, nebebus tiek blaškančių kvapų ir pan.) ir aiškiai pasirinkite kryptį pats. Jei žinosite patys, kuria kryptimi einate (tarkim šaligatviu), greičiau suprasite kuri įtampos atsileidimo kryptis jums tinka. Pvz. jūs einate tiesiai, o šuo tempia į dešinę. Jei dings įtampa, nepradėkite eiti paskui šunį į dešinę (vėl šoksite pagal jo taisykles), o laukite, kada jis susitapatins su jumis.
• Būna šunys, kuriuos norisi tempti, nes jie visuomet velkasi už jūsų, o kartais dar ir užsispyrę stovi. Čia jūsų kantrybės, lėto (o gal bailaus) šuns temperamento dalykas. Jei šuo lėtapėdis, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai jo netempti, o prisitaikyti prie jo tempų. Jei šuo dėl kažkokių priežasčių nenori eiti šalia jūsų, jūsų tempimas ir pastovus burbėjimas, kad eikime greičiau, ko tu velkiesi, neleidimas normaliai išuostyti aplinkos, jus patį daro šuniui nepatrauklesnį ir jis tikrai nenorės eiti kartu su jumis taip kaip to norėtumėt jūs. Prisitaikykit ir skatinkit šunį kai jis eina šalia jūsų, girkit ir rodykit, kad jums labai patinka eiti kartu, tačiau netempkit, jei jis atsilieka.
• Jei šią dieną jaučiate, kad neturite kantrybės mokymams, dėkite šuniui seną antkaklį ir net nepradėkite stoviniuoti, leiskite tempti, tegu daro ką nori. Taip mokysite šunį - petnešos mokomės, antkaklis - tingim ir darom ką norim.

Jei kiltų kažkokių situacijų kurios nėra aprašytos čia, drąsiai rašykite komentarus, diskutuosime, konsultuosimės ir pagaliau išmokysim gražiai eiti visus tempikus!